"Vairuotojai jų nepastebi: iš tolo panašu į sausą medžio šakelę, nukritusią ant kelio. Atidžiai vairuokime, neskubėkime, o pamatę kelyje, padėkime jį saugiai peršliaužti, tik į rankas neimkime", – ragina Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos specialistai.

Lietuvos miškuose gyvena geltonskruostis žaltys, paprastoji angis ir dar dažnai geležine gyvate vadinamas gluodenas – pastarasis vis dėlto yra ne gyvatė, o driežas.

Gyvatės ir driežai, per vasarą sukaupę riebalų atsargas, žiemoja po žeme, urveliuose, lapų krūvose, po šaknimis.

Atidžiai vairuokime, neskubėkime, o pamatę kelyje, padėkime jį saugiai peršliaužti, tik į rankas neimkime.

Pavasarį šie gyvūnai atbunda, kai oras sušyla bent jau iki 5–10 laipsnių šilumos. Geltonskruosčiai žalčiai patys aktyviausi būna, kai oro temperatūra siekia 15–20 laipsnių šilumos.

Geltonskruosčio žalčio ir paprastosios angies rūšys nyksta dėl jų natūralių buveinių sunaikinimo, tad juos turėtume išties saugoti, deja, kai kurie vairuotojai, pamatę gyvatę, stengiasi ją net specialiai pervažiuoti.

Nuo 2009 m. pavasarį ir rudenį gyvačių ir roplių judėjimo teritorijos prie kelių dažnai būna pažymėtos specialiais ženklais, tačiau važinėdami miško keliais patys turėtume jaustis svečiais gamtoje ir pasaugoti per kelią keliaujančius žalčius, gyvates, gluodenus.

Senais laikais žmonės žalčius dėl išskirtinės išvaizdos, ilgaamžiškumo, sugebėjimo gyventi vandenyje, po žeme ar ant jos, nepaprasto gyvybingumo laikė pačios gyvybės esme, turinčia didelės įtakos visam pasauliui. Žaltys buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju.