Baigiasi kovas, taigi regėjome jau trečdalį pavasario. Kiekvienas turime savitą jo įsivaizdavimą. Ne visiems net šis pavasaris įtinka. Tačiau ko dar iš jo būtų galima tikėtis? Užteko šilumos, nevargino šalčių sugrįžimai, o porą dienų baltavęs sniegelis tapo tik smagiu nuotykiu.

Beje, nors dabar šiek tiek palynojo, tačiau svarbus šio pavasario bruožas – sausra, drėgmės trūkumas. Kas gali ją kompensuoti, jei ne lietus? Tačiau jo turėtų būti labai daug. Po lietaus gamta lyg iš naujo atgimsta. Ore tvyranti drėgmė plėšo medžių ir lapų pumpurus, pro nukritusius lapus viršūnes pakelia pavasariniai augalai. Galvojant žmogiškai, jie turi tiestis, pražysti ir žydėti, žydėti... Tačiau to nebus, nes kiekvienas jų savo vegetacijai turi tam tikrą laiką. Jo pratęsti neįmanoma. Tiesa, tą gali padaryti tik vėsa, tačiau jos – bent jau mes – nelaukiame.

Šlaituose mėlynuoja žibuoklių kupstai, pradeda žydėti ruteniai, vištapienės, dirvonuose geltonuoja šalpusniai, miškuose vešliai žydi žalčialunkiai. Ar galima skinti šiuos augalus ir parsinešti į namus? Pavasarį žydinčių augalų tikrai neverta skinti, nors daugelio jų įstatymai nesaugo. Jų gyvenimas trumpas, pamerkti jie beregint nubarsto žiedlapius, ir trapus jų grožis pranyksta. Tegul jie lieka gamtoje. Beje, šilagėlių nei skirti, nei kasti negalima – tai saugomas augalas. Žalčialunkiai yra labai nuodingi.

O labiausiai reikia saugoti pataisus. Tačiau kirtavietėse ar nuo vėtros nulaužto medžio galime pasiskinti šakelių, kurios pamerktos labai greitai sprogsta, išskleidžia lapelius, žirginius. Ypač tam tinka beržų šakelės, blindės. Blindžių pilki kačiukai dabar kaip tik pradeda žydėti. Blindė labai svarbus ekosistemos medis. Nors miško savininkas blindę gali pavadinti menkaverčiu medžiu, neteikiančiu medienos, tačiau iš tikro ši rūšis svarbi daugeliui vabzdžių, kurie reikalingi visam miškui. Giria – ne tik medžiai, tai darniai veikiantis organizmas.

Į Lietuvą skuba paukščiai. Jau keletą dienų Ventės rago žieduotojų tinkluose gaudomos pilkosios pečelindos. Šie gležni paukščiukai yra švelniojo pavasario liudytojai. Pasirodo erškėtžvilbliai, o sugrįžusių kikilių pulkai pasklido miškuose. Dabar girios giesmės jau susiliejo į darnų chorą. Jis dar pilnės, nes pasipildys vis naujomis giesmininkų rūšimis.

Po kiekvieno lietučio pamatome per kelius straksinčias, į neršto vietas keliaujančias varles. Tokios jų kelionės labai pavojingos, nes kiekvieną pavasarį žūsta didelė visų subrendusių, taigi palikuonis palikti galinčių varliagyvių dalis. Lietuvoje nemažai gražių iniciatyvų. Apsauginėmis tvorelėmis užtveriamos intensyviausios migracijos vietos, tačiau varlės keliauja visur, todėl jas saugoti gali ir privalo visi – kiekvienas iš mūsų. Vairuojai gali išvengti daugelio žūčių.

Be to, mes vis užmirštame, kad kiekvienas galime tapti savanoriu gelbėtoju. Tam nereikia nei leidimo, nei reklamos. Turite laisvą rytmetį ar pavakario valandėlę? Išeikite ar išvažiuokite prie kelio ir padėkite varlėms kuo skubiau įveikti pavojingą ruožą. Kiekviena neršti pasiruošusi patelė pasauliui padovanos šimtus ikrelių. Nebranginti to mes negalime.

Į Lietuvą sugrįžo gandrai. Tiesa, dar ne visi, tačiau per savaitę jų sulauksime vis daugiau. Pasveikinkime juos ir kartu sveikinkime pavasarį.