Tikrai pasinaudosime tokia proga, nes žinome, kad šią dieną yra visai neblogai labai šmaikščiai, protingai ir neužgauliai sumeluoti, prigauti. Žinoma, paskui būtinai reikia atsiprašyti, paaiškinti ir vėl viską sugrąžinti „į tiesą“. To reikalauja ne tik mūsų kultūra, bet ir žinojimas, kad jautresniems savo pažįstamiems ir draugams tuo galėjome sukelti nepatogumų ar nepasitikėjimą savimi ir mumis. 

Atsiprašyti ir pasakyti, paaiškinti tiesą būtina. Kitaip visos linksmybės bus nieko vertos. O meistriškai prigauti yra menas. Prisiminiau kažkada skaitytą žinomo vokiečių gamtininko, gamtosaugininko, filmų ir daugybės knygų autoriaus Bernhardo Grzimeko pasakojimą.

Vienai balandžio pirmajai buvo pradėta ruoštis iš anksto – vasaros gale laikraštyje pasirodė trumputė žinutė, kad Afrikoje pastebėtas baltas dramblys – tikra retenybė. Dar po mėnesio buvo kita žinutė, kad dramblį seka medžiotojų grupė ir bandys jį sugauti. Lapkritį buvo pranešta, kad dramblys sugautas. Po Naujųjų metų – kad jaukinamas ir ruošiamas pervežti.

O artėjant pavasariui tapo žinoma, kad jis balandžio 1 d. bus atvežtas traukiniu ir gatvėmis varomas į zoologijos sodą. Taigi balandžio 1-ąją tūkstančiai žmonių išsirikiavo gatvėse nuo geležinkelio stoties iki zoologijos sodo ir ėmė laukti...

Kadangi žmonės taip laukė, B. Grzimekui tapo šiek tiek nejauku. Jis su pagalbininkais zoologijos sode baltu moliu nutepė azijinį dramblį, vienas darbuotojas apsirengė indo drabužiais ir niekas taip ir nepaprieštaravo – linksma buvo visiems...

Smagi istorija, nieko nepasakysi. Manau, visos jos galėtų ir būti panašios – tikros, apgalvotos.

Po vėsos ateinanti šiluma turėtų daug ką išspręsti. Gali būti, kad dabar įvyks tas ilgai lauktas pavasario garsų, spalvų ir paukščių giesmių lūžis. Jo laukėme visą mėnesį. Žinoma, mes galėjome ir apsigauti, nes pavasaris tik kalendoriuje prasideda kovo 1 d. Daugelis Europos tautų pavasarį skaičiuoja kitaip, jo pradžiai skiria astronominę sukaktį – lygiadienį.

Daug kas klausia, kodėl šių metų pavasaris neskuba. Beveik visą kovą jis buvo toks atsargus, kad daug kas galėjo pamanyti, jog visi gamtos procesai nukeliami ir prasidės kada nors vėliau. Iš tikrųjų dar kartą apsigavome ir gali būti, kad pačių įdomiausių pavasario pradžios dalykų nematėme.

Visų pirma, jau aktyviai žydi triskiautės žibuoklės, byra ne tik lazdynų, bet ir juodalksnių žiedadulkės. Jau žydi pirmieji rūteniai, šalpusniai, vištapienės, gerokai kilstelėjo dilgėlių daigai, žali garšvų lapai. Vakarų Lietuvoje, ypač Suvalkijoje, į saulę atgręžtose pašlaitėse pradeda žydėti pavasarinės ankstyvės – keleto centimetrų aukščio augaliukai. Jos vegetuoja tik ankstyvą pavasarį, gegužė jau išbarsto pribrendusias sėklas ir nudžiūsta.

Visi žinome, kad patys energingiausi dabar – varliagyviai ir paukščiai. Kiekviena šilta diena varliagyvius skubina keliauti į neršto vietas. Reikia skubėti, nes vandens telkiniai, kuriuose varlės ir tritonai išnerš savo ikrus, šyla ir seklėja. Paukščiai grįžta, visai nežiūrėdami į kalendorių ir į laikrodžio rodyklių sukinėjimus.

Kas rytą jau girdime garsiai švilpaujančius ne tik juoduosius, bet ir giesmininkus strazdus, suokiančias liepsneles, o saulei tekant ima švilpauti ir varnėnai. Pakaks 2–3 saulėtų šiltų dienų, ir sugužės tie giesmininkai, kuriuos vadiname jautriais –pečialindos, kielės. O tad, žiūrėk, ir kregždučių lauksim...

O kam jų laukti? Jos jau čia... Štai kovo 26 d. gana vėsiu oru vieną šelmeninę kregždę Rumšiškėse stebėjo Julius Klimas. Kregždutė nardė virš užlietos pievos, matyt – ten ore buvo skraidančių vabzdžių. Kitokio lesalo kregždės nemoka prasimanyti. Tiesa, sako, kad viena kregždė – dar ne pavasaris.

Taip, dar tikrai ne kregždučių metas. Joms reikia daugiau šilumos. Tačiau paukščiai skuba grįžti – jų pavasaris dar tik įsibėgėja.

Bet gal ne tik jų? Turėtume atkreipti dėmesį į orą – šiltosiose jo srovėse mirga mažučiai taškeliai. Net entomologai, tiriantys vabzdžius, juos tiesiog filtruoja iš oro, tokie jie maži. Mes daugelį smulkių vabzdžių matome jau žuvusius ant savo automobilių langų. Tačiau jei apsižvalgysime įsaulyje, tikrai pamatysime ir boružes, muses...

Tačiau mes labiausiai nelaukiame erkių. Jos jau atkutusios ir ant krūmų šakelių, pernykščių augalų stiebų laukia potencialaus grobio. Juo gali tapti bet kuris šiltakraujis gyvūnas, žinoma – ir mes. Nors erkės „grobio“ neįveikia, nenugalabija, yra grėsmė užsikrėsti ne tik Laimo liga, bet ir encefalitu. Todėl būkime atidūs.