Lietuvoje graži vasara. Tiesa, kelios vėsesnės ir lietum pamargintos dienos mums sukėlė keistų įtarimų, ar tik vasara nesibaigia. Kai kas net užsiminė apie tai, kad ši vasara yra nei šiokia, nei tokia – vėsi ir nejauki. Mielieji, negi mums reikia tik keleto dienų, kurios lyg tas deguto lašas pagadintų visą vasaros medų?

Juk drėgmės gamtai ir mums, oi, kaip reikėjo! Kai kur dirvožemis buvo labai išdžiūvęs, kai kur ėmė sausėti net kūdros. Taigi lyk, lietuti, dar labiau, ypač kol neprasidėjo javapjūtė.

Trumpa vėsa nebuvo nepastebėta. Į ją labiausiai reaguoja čiurliai. Nors naktimis temperatūra nenukrinta žemiau dešimties laipsnių, tačiau šiems vasaros paukščiams vėsa tapo signalu skristi... Ne, kol kas jie dar nepalieka mūsų, nes lizduose dar yra jau plunksnuoti, bet ne visiškai užaugę jaunikliai.

Čiurliai atsitraukia, pradingsta dienai kitai, o vėl sugrįžus šilumai, jie sušmėžuoja danguje. Žinoma, su maistu atskris pas jauniklius, kurie tėvų laukia keletą dienų, bet visai nebadauja. Šie paukščiai yra tokie – galintys ištverti vėsą ir ilgesnį maisto trūkumą.

Pradeda gausėti migruojančių paukščių, ypač tilvikų. Tačiau pasiklausykite – dar labai aktyviai gieda strazdai, kikiliai, vadinasi, jie ir vėl peri, vasaros darbai nesibaigia. Ūgtelėję žvėrių jaunikliai pradėjo savo keliones, ežerus palieka upinių ir juodųjų žuvėdrų vaikai.

Laukuose baltuoja neperiančių gandrų pulkeliai, o lizduose jaunikliai mankština sparnus, stovėdami vis mosuoja jais ir treniruojasi. Liepos gale ir pirmomis rugpjūčio dienomis jie paliks namus. Pirmam skrydžiui būtina pasiruošti.

Eidami gėrybių rinkti, būkime supratingi: mašinas palikime tik miško aikštelėse, nesibraukime į pelkes, gyvūnų slapčiausias vietas, netriukšmaukime ir nešiukšlinkime – gamtoje esame svečiai, todėl taip ir turime elgtis.