Didžiausia tikimybė pamatyti sidabriškuosius debesis – pirmąjį liepos dešimtadienį, bet šiemet ir mėnesiui ritantis į pabaigą dangus bus gausiai pasidabruotas. Žinoma, turi nusistovėti ramūs anticikloniniai orai.

Pati šių debesų matomumo trukmė naktį labai įvairi – nuo 10 min. iki keleto ar daugiau valandų. Skiriasi ir regimasis sidabriškųjų debesų šviesumas bei formos.

Pirmą kartą jie buvo aprašyti 1884 m. Iki 1910 m. sidabriškieji debesys buvo suvokiami kaip ugnikalnių išmetamų cheminių junginių dariniai, nes šie debesys buvo pastebėti po 1883 m. rugpjūčio 27 d. išsiveržusio Krakatau ugnikalnio, kurio išsiveržimas sukėlė įvairių atmosferinių reiškinių.

R. Skorulskienės nuotr.

1910 m. atsisakyta vulkaninės kilmės teorijos. Dabartiniai tyrimai tai patvirtina: sidabriškieji debesys sudaryti iš labai mažų (apie 100 nm) ledo gabaliukų, panašūs į plonyčius, švelniai žydrus su sidabrišku atspalviu plunksninius debesis. Pro sidabriškuosius debesis matyti žvaigždės. Šių debesų fenomenas dar tiksliai nepaaiškintas.

Sidabriniai debesys susidaro mezosferoje, maždaug 80 km aukštyje. Jie ypatingi tuo, kad pasirodo netoli zenito šiaurės vakarinėje–šiaurinėje dangaus skliauto dalyje Saulei nusileidus. Jie matomi tik šiltuoju metų laiku.

Mezopauzėje vandens garai kaupiasi žemiau šio sluoksnio. Dėl labai žemos temperatūros – vasarą ji nukrinta žemiau negu –125 °C – pakanka net ir nedidelės vandens garų koncentracijos, kad prasidėtų sublimacija – vandens garų virtimas ledo kristalais. Žydrai sidabriškas švytėjimas – tai ne tik išsklaidyta Saulės šviesa, bet, sprendžiant pagal jos spektrą, dar ir ledo kristalų fotoliuminescencija veikiant ultravioletinei (UV) spinduliuotei.

Taigi, kad atsirastų sidabriškieji debesys, turi būti tam tikros sąlygos – labai žema temperatūra, pakankamas vandens garų ir kondensacijos (sublimacijos) branduolių kiekis.

Teigiama, kad pastarieji sidabriškųjų debesų susidarymai ir jų palaipsninis didėjimas gali būti susiję su klimato kaita, vis dėlto pasaulinio atšilimo ir sidabriškųjų debesų sąryšis išlieka kontroversiškas.

Klimato modeliai prognozuoja, kad padidėjusi šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija sukels mezosferos vėsimą, o tai lems dažnesnį ir labiau paplitusį sidabriškųjų debesų susidarymą.

Kad susiformuotų sidabriškieji debesys, turi nusistovėti ramūs anticikloniniai orai. Pati šių debesų matomumo trukmė naktį labai įvairi – nuo 10 min. iki keleto ar daugiau valandų. Skiriasi ir regimasis sidabriškųjų debesų šviesumas bei formos. Kartais šie debesys vos įžiūrimi neaukštai virš horizonto kaip neryškios pavienės juostelės. Tačiau būna naktų, kai sidabriškieji debesys matyti kaip ryškus švytintis masyvas, užimantis vos ne visą šiaurinį dangaus skliautą.

Įdomus reiškinys Lietuvoje stebėtas 2005 m. birželio 14-osios naktį, kai vienu metu švytėjo ir sidabriškieji debesys, ir šiaurės pašvaistė.