Šienpjovių dainas seniai pakeitė įkyrus žoliapjovių burzgimas. Paskui žoliapjovę pėdinančiam šieno nebereikia, vadinasi, jis jau ne šienpjovys.

Mūsų, žemdirbių, krašte šieno ruošimas buvo svarbus žmogui išlikti. Mat kartais, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, jau rudenį tapdavo aišku, kad gyvuliams pritrūks pašaro. Tokiu atveju gelbėdavo netikėti šalčiai be sniego – buvo galima įvažiuoti į viksvynus. Minkštutėlius viksvų lapus virš kupstus užklojusio ledo lengvai nukirsdavo dalgis. Tiesa, tokį pašarą gyvuliai nelabai mėgo, todėl toks šienas labai tikdavo kraikui. Nerūpestingą gyvulių augintoją pavasarį ištikdavo tikra panika pamačius, kad gyvuliai badauja, o žolė dar neželia. Tada tekdavo važiuoti į pamiškes kirsti eglišakių. Toks pašaras tautosakoje buvo vadinamas žiemos šienu.

Įdomius šienapjūtės vaizdus prieš 50 metų man teko matyti kaimyninėje Baltarusijoje. Važiuodamas pro kaimus, įsikūrusius ant kalvelių, kiemuose matydavau prie staliukų susėdusius diedus ir iš užpelkėjusių pievų pakraščių grįžtančias moteris su paklodėse surištais viksvų nešuliais. Viksvos, nupjautos virš pelkių vandens pjautuvais, buvo paskleidžiamas kiemuose ir džiovinamos.

Kartą vaikščiodamas Baltarusijos miške sutikau senutę su pjautuvu rankoje ir maišeliu ant nugaros. Pasirodo, ji mikliai nupjaudavo retai kur virš mėlynių iškilusias melsvąsias melvenes ir grūsdavo jas į maišelį ant nugaros. Senutė pasiguodė, kad turi ožkelę, kuriai pašaro, t.y. šienaujamų plotų niekas neišskiria.

Užtektinai dėl šieno vargo ir lietuviai. Ypač šeimos, netekusios jo pjovėjų. Viena moteris man pasakojo nepaprastai raudojusi anksti mirusio savo vyro, mat pati nemokėjo šienauti. Paskui to išmokusi. Sakė, kad pervertinusi netektį, nes pati sugebėdavo aprūpinti karvutę šienu.