Prie viso to prisideda gilėjanti tamsa ir, nors mes pasukame laikrodžių rodykles, dienos pailginti nepavyksta. Lapkričiui gamtoje visų pirma skirta nuplėšyti lapus, nurengti girias. Daug ką padarė spalis, o dabar vis labiau veriasi miško tankmės, vis labiau gilėja mūsų laukų kraštovaizdžiai. Žinoma, lapų metas tęsis dar ilgai, kai kas juos išsaugos beveik per visą lapkritį.

Tačiau šie lapai jokių gyvybinių funkcijų neatlieka. Taip, mūsų akims jie gražūs, o patiems medžiams tokį metą gali būti ir pavojingi. Jei staiga iškrinta šlapias sniegas, jo našta nugula ant lapų, sveria savo sunkumu. Labai dažnai dėl šios priežasties lūžta šakos, braška ir patys medžiai. Matyt, iš tikro to būti neturėtų.

Ar girdite varpeliuos? Tai svirbeliai jus žadina, kviečia į gamtą jų pasižiūrėti. Šie dailūs kuoduoti paukščiai pasirodė spalio gale – negausiai, tik kai kur. Pirmosios žinios apie juos mus pasiekė iš Suomijos, Estijos – taip buvo pranešta, kad svirbeliai jau skrenda. Pas mus prieš savaitę jie skabė šermukšnius Ukmergėje. Kasmet juos regime, tik ne visada vienodai. Kartais jų pulkai net virpina orą, o kitą rudenį, žiūrėk, paukščiai juose, kaip sakoma, ant pirštų skaičiuojami.

Mįslingos tos paukščių migracinės invazijos. Svirbeliai, kai kada riešutinės, didieji margieji geniai, kėkštai, kuri nors zylių rūšis staiga užplūsta miškus, plazda kiekviename sode, o žieduotojų tinkluose sudaro didžiausią visų sugaunamų paukščių dalį. Šiemet, atrodo, to nėra ir nebus. Iš pirmųjų ženklų nepanašu, kad toks bus svirbelių skridimas. Nors kas žino... Dar palaukime.

Tačiau, pasirodo, ir krintantys lapai gali tapti problema: kiek rudenų tai matyta, bet mes vis kalbame – o ką daryti, kur juos dėti? Siūlymų yra įvairių. Vieni galvoja, kad lapus reikia nušluoti, sugrėbti ar kitaip sutvarkyti. Tačiau mums svarbu – o ko negalima daryti, kas gali pakenkti mūsų gamtai, ypač – aplinkai, jos kokybei.

Tačiau, žiūrint logiškai, daug kur lapų visai nereikia šluoti ar grėbti. Jie labai reikalingi pačiai gamtai, nes lapais mintantys, juos skaidantys bestuburiai, ir ne tik sliekai, taip praturtina, pagerina dirvožemį ir jo struktūrą.

Antra vertus, suvežti į vieną vietą lapai gali tapti trąšos kaupykla. Beje, ne tik trąšos. Tvarkingai sukrauti, kartelėm apsaugoti, kad jų neišpustytų vėjai, lapai supus ir taps daugelio gyvūnų priebėga. Tokiose krūvose savo kiaušinius dėti mėgsta žalčiai. Dabar, kai daugelio sodybų pašalėje jau nerasime mėšlo krūvų – savotiškų žalčių kiaušinių inkubatorių, pūvantys lapai gali kompensuoti šią spragą.

Tokiu metu žalčiai daugeliui jau lyg ir neegzistuoja – manoma, kad jie liko ten, kur vasara, kur šiltasis ruduo. Ar taip yra iš tikrųjų? Žinoma, ne. Žalčiai, o labiausiai – angys yra tikrai ne šiltojo klimato gyventojai, todėl dabar šiltesnę dieną jų dar galima pamatyti. Tiesa, ne bet kur, o prie kelmynės, atviro durpyno

Nereikėtų jų baimintis, jau geriau juos pamatę pasitraukime, netrikdykime jų ramybės, nes ji – labai brangi. Kiekviena stresinė situacija šiemet gyvūnams labai pavojinga, nes sujaudinti, išgąsdinti, tuo labiau gaudomi, jie praranda daug energijos. O tai svarbu, nes, netekę riebalų, išeikvoję energiją, jie negalės tinkamai žiemoti.

Panašiai reikia elgtis su visa gyvąja gamta – pamatei, pastebėjai, grožėkis iš tolo... Tiesa, yra rūšių, kurios gali būti mielos, bet su kuriomis reikia elgtis kitaip... Pabandykite įsivaizduoti: štai prie mūsų namų apsigyveno burundukai... Kažkas juos išleido iš narvelio, jiems čia patiko. Burundukas – paprastas graužikas, tinkamose sąlygose iš jų poros per metus, žiūrėk, atsiranda 20 žvėrelių. Kitąmet jų jau pora šimtų. O dar po metų...

Na ne, tokios perspektyvos mums nereikia. Mes turime būti labai atsakingi ir suprasti, kad mūsų gamta pati yra be galo turtinga, įdomi ir vertinga, todėl gali išgyventi pati, be svetimžemių ir invazinių rūšių įtakos. Ne viskas, kas yra, kaip dainoje dainuojama, „iš už jūrų marių“, laukiama. Mums geriau savo voverės...

Beje, jei prakalbome apie voveres, įdomus gamtininko Laimučio Budrio pastebėjimas. Jis, keliaudamas po Lietuvos gamtą, atrado gana daug voverių – gerokai padidėjusią jų gausą. Kaip tai galėjo atsitikti? Gali būti visko. Tačiau labiausiai tikėtina, kad voverių pagausėjimą lėmė tinkamas eglių derlius. Jis turėtų paveikti ir pelinių graužikų, ypač pelėnų, gausą.

Beje, šiemet jų buvo nedaug, todėl jais mintantys paukščiai išaugino nedideles vadas. Gali būti, kad kitąmet ar dar po metų situacija bus visai kitokia.

O jei grįšime prie voverių, reikėtų prisiminti, ką apie jų galimybes plisti yra rašęs profesorius Tadas Ivanauskas. Dar 1956 m. išleistoje knygoje „Apie žvėris ir paukščius“, rašydamas apie žvėrių migraciją ir keliones, jis daug vietos skiria tundros graužikams lemingams, kurie savo išskirtinio dauginimosi atvejais susiburia į nesibaigiančius pulkus ir traukia jiems nežinoma kryptimi. Žinoma, visi jie niekur nenukeliauja, žūsta kažkur pakeliui...

Pasirodo, Sibire žinomos panašios voverių kelionės. Profesorius T. Ivanauskas rašo: „Sibiro voverės daugiausiai minta Sibiro pušies, neteisingai vadinamos Sibiro kedru, riešutais, o kai šių riešutų derlius būna mažas, žvėreliai toli keliauja ieškodami maisto. Atrodo, kad iškeliavę jie daugiau nebegrįžta ir visi žūsta. [...] Europoje voverių kelionės taip pat žinomos: čia priežastis gali būti eglės kankorėžių nederlius, nes voverės daugiausia maitinasi jų sėklomis. Paskui voveres slenka ir tie grobuonys, kurie jomis minta: Sibire – sabalai, Europoje – kiaunės.“

Beje, mus sveikina kėkštas. Taip pat keliautojas. O mes žinome, kad ypatingu keliautoju, kas dešimtmetį kitą mus pasiekiančiu iš Sibiro tolių, yra riešutinė. Deja, dabar net sunku prisiminti, kad jų buvęs jų antplūdis.

Prisimenu vieną vienintelį, savo matytą, atrodo, prieš 38 ar 39 metus, jų antplūdį. Paskui sibirinių, smailesniais ir laibesniais snapais riešutinių taip ir neišvysdavome, o prieš mūsų akis šmėžuojančios yra mūsiškės, europinės. Jos, nors ir įprastos, bet tikrai negausios.

Tokie antplūdžiai rūšiai nieko neduoda – nuo to ji netampa stipresnė. Atrodo, kad ir į gretimus kraštus šie gyvūnai nenukeliauja ir čia nelieka. Dar ne iki galo aišku, kodėl taip įvyksta. Spėliojimai gamtoje yra pavojingi ir dažniausiai neturi jokios prasmės.

Beje, ar jau reikia įrengti lesyklą? Ar ne per anksti? Įrengti – ne anksti. O štai lesinti paukščius – ankstoka. Kad jie žinotų, jog jūs planuojate paukščiams būti ištikimi visą žiemą, dabar į lesyklą galite papilti po mažą žiupsnį saulėgrąžų. Tegul paukščiai žino, jaučia, kad jų nepamiršote. Visą dieną jie gretimuose medžiuose, jūsų sode tikrins šakas, lapus, lesios vabzdžius ir jų lėliukes ir tikrai darys gerus darbus. Na, o kai stos šalčiai, jie žinos, ką daryti, kur surasti lesyklą.