Esame brandžiojoje birželio pusėje, ji mums svarbi ir tuo, kad sulaukėme šviesiausių dienų meto. Beje, ir naktys yra ne tik trumpos, bet ir išblyškusios, šviesios. Kai kada naktis taip ir nespėja užsimerkti, o rytų pakrašty jau rausta, aušta.

Mums nelengva suprasti, kaip iš mažo bejėgio gyvybės kamuoliuko per trejetą savaičių užauga pelės jauniklis, kuris po pusantro mėnesio jau pats gali vesti jauniklius.

Paukščių pasaulyje ne mažiau įdomu. Štai žvirblinių paukščių, kad ir devynbalsių, jaunikliai auga labai sparčiai – lizduose užsibūna 10–12 dienų. Iš mažučio kiaušinėlio išsiritę paukščiukai būna pliki ar su retais pūkeliais, neregintys. Per dvi savaites jiems užauga plunksnos, ir jaunikliai jau gali skraidyti.

Šiuo metu tokių neprityrusių skraidytojų, kurie ką tik paliko lizdus, bet sparnų dar nemoka gerai mankštinti, gausu visur. Kad jie yra kažkur čia pat, lengva suprasti pagal paukščiukų tėvus, jų reakciją. Jausdami galimą pavojų, jie čeksi, nerimauja, skraido aplink, vilioja šalin.

Net ir žvirblio dydžio paukščiukai pasiruošę savo vaikus ginti nuo varnos, nuo katės. Tačiau žmogus jiems nesuprantamas ir labai didelis...

Gervės – nuostabaus grožio paukščiai. Ko gero, bet kas norėtų, kad raistelyje netoli namų perėtų jų pora ir būtų galima klausytis skardžių gervių trimitų. Tačiau kai kurios gervės minimos piktais žodžiais. Aukštaitijos ūkininkai sunerimę, nes jos sulesa nemažai pavasarį pasėtų grūdų, pažeidžia šviežius daigus. Ką daryti?

Kaip visuomenę informavo aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, kol kas gervių padaryta žala nėra kompensuojama. Antra vertus, įvertinti gervių žalą nėra lengva, nes sunku nustatyti, kiek augalų pažeidžia paukščiai, o kiek jų neišdygsta, išdžiūsta, išmirksta.

Kadangi gervės pavasarį peri, laukuose žalą daro laikinai apsistojančios, niekieno netrikdomos gervės, jų pulkai. Ar ne paprasčiau jas pabaidyti, o ne laukti, kol bus pažeisti pasėliai?

Gervės laukuose pastebimos iš toli. O štai kurapkos, apie kurias mes dažnai prisimename žiemą, šiuo metu gyvena žolių jūrose, pasėliuose ir būna matomos retai, jei ne vienas labai svarbus poreikis.

Taip, kurapkos, kaip ir kiti vištinių būrio paukščiai, virškinimui palengvinti turi sulesti akmenukų, o jų ieškodamos išeina ant kelių, į laukų pakraščius. Ne mažiau svarbios kurapkoms smėlio maudynės. O kur rasi biresnio smėlio, jei ne ant lauko keliuko? Todėl čia kurapkas dabar galima stebėti dažniausiai.

Kaip sakoma, gal dar anksti džiaugtis, tačiau kol kas šiemet jų matyti tikrai nemažai. Nuo žaliojo pavasario pradžios Vilniaus krašte regėjau apie 20 kurapkų porų. Tai tikrai gerokai lenkia prieš keletą metų buvusius rezultatus.

Ar tokie stebėjimai teikia vilčių, kad kurapkų populiacija bent jau šiame krašte atsigauna? Dar anksti džiaugtis, tačiau sąlygos tam buvo palankios. Kurapkos lengviau išgyveno nešaltą ir, svarbiausia, besniegę žiemą, tačiau dabar mums visiems kilo didelė problema – šienaujant ir dirbant laukus, nesunaikinti jų lizdų. Jei elgsimės bet kaip, jei neleisime kurapkoms saugiau perėti ir auginti jauniklių, jų populiacija taip ir liks vos rusenanti.