Trečiadienį Šiaurės ministrų tarybos biure vykusios paskaitos metu švedų istorikas Davidas Larssonas Heidenbladas kvietė panagrinėti, kas turėtų prisiimti moralinę atsakomybę už klimato kaitą. Savo disertacijoje mokslininkas tyrė atsakomybės už gamtines nelaimes pasiskirstymą per pastaruosius 400 metų. Todėl savo paskaitoje mokslininkas pateikė įdomių paralelių tarp labai religingos XVII amžiaus visuomenės ir šių dienų žmogaus požiūrio į katastrofas.

Jaunimas kenčia nuo su klimato kaita susijusio nerimo

Diskusijos klimato kaitos tema viešojoje erdvėje ypač suintensyvėjo 2006 metų pabaigoje pasirodžius Alo Goro filmui „Nepatogi tiesa“ (angl. An Inconvenient Truth) bei ketvirtajai Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (Intergovernmental Panel on Climate Change – IPCC) ataskaitai.

Praėjusį penktadienį, rugsėjo 27 d., paskelbtas naujausias IPCC pranešimas dar kartą patvirtino, jog žmonija yra atsakinga už klimato kaitą, o modeliuojami ateities scenarijai nieko gero nežada.

Pristatydamas vakaro svečią, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Bo Haraldas Tillbergas pastebėjo, jog Skandinavijos šalyse apie 80 procentų jaunų žmonių kenčia nuo su klimatu susijusio nerimo (angl. climate anxiety). Jo teigimu, Šiaurės šalys ir toliau laikys klimato kaitą prioritetine sritimi ir skirs daug dėmesio visuomenės švietimui, tačiau svarbu, jog diskusija skatintų žmonių sąmoningumą, o ne skleistų paniką.

17 a. katastrofos – Dievo bausmė už žmonių nuodėmes

D. L. Heidenblado specializacija - 16-17 amžių istorija. Jo teigimu, istorikui nagrinėti klimato kaitos temą nėra įprasta: „Istorikai žvelgia į tai, kas vyko praeityje, o klimatas šyla dabar.“ Tačiau ekspertą sudomino panašumai tarp dabar gyvenančių žmonių ir praėjusių kartų požiūrio į didelio masto nelaimes – būtent taip apibūdinamas ir klimato šilimas.

„17 a. žmonės tikėjo, jog karas, maras, sausra, badas ir kitos katastrofos yra Dievo bausmė už žmonių nuodėmes. Senajame Testamente pilna tokio tikėjimo apraiškų, pavyzdžiui, Sodomos ir Gomoros istorija, tokia pasaulėžiūra buvo paplitusi visame viduramžių pasaulyje,“ - pasakojo mokslininkas. Jo teigimu, čia ir prasideda panašumai su diskusija apie klimato kaitą: „Viduramžiais viską diktavo Bažnyčia ir religija, o šiais laikais panašią vietą užima mokslas ir technologijos. Be to, pilna įrodymų, jog žmonės yra atsakingi už klimato šiltėjimą. Todėl mąstymas supanašėjo su buvusiu Viduramžiais – esame kalti už kylančias katastrofas.“

Riba tarp gamtos stichijų ir žmogaus sukeltų katastrofų nyksta

„Šiandien skirstome nelaimes į gamtos stichijas ir žmogaus sukeltas katastrofas, pavyzdžiui, potvyniai ir karas. Klimato kaita, kita vertus, yra kompleksinė problema: nors ji pasireiškia audromis, sausra, karščio bangomis ir panašiai, tačiau iš IPCC ataskaitų žinome, jog viso to pirminė priežastis yra mūsų veikla. Tuomet tas skirstymas, atrodo, nebetenka prasmės,“ – svarstė mokslininkas.

Pasak jo, pirmąkart žmonės pradėjo neprisiimti atsakomybės už gamtos stichijas tik 18 a. viduryje. Iki tol visos nelaimės buvo suprantamos, kaip Dievo bausmė už nuodėmes, taigi visos gamtos stichijos, tuometiniu įsitikinimu, taip pat buvo sukeltos žmonių. Aštrėjant klimato atšilimo problemai prie šio požiūrio grįžtama, nors religija ir nebefigūruoja taip, kaip ankstesniais amžiais.

Priminti apie atsakomybę už klimato kaitą padėtų nauji mokesčiai

„Galime sakyti, jog nieko negalime asmeniškai padaryti dėl klimato kaitos. Problema yra tiesiog per didelė ir ją turėtų spręsti Jungtinės Tautos ir šalių vyriausybės. Bet yra ir kita pusė, kai mes pripažįstam, jog mes kiekvienas turime ir galime kažką padaryti, - sakė istorikas.

Tačiau svarbiau yra surasti balansą tarp šių dviejų požiūrių: „2006 m. Švedijoje buvo nuspręsta, jog su klimato kaita kovoti turi kiekvienas žmogus asmeniškai: pasikeisti lemputes į energiją tausojančias, mažiau važinėti automobiliu ir panašiai. Buvo įteigta, jog individualus gyvenimo būdas yra problema. Tačiau toks požiūris susilaukė daug kritikos. Klimato kaita yra santvarkos problema, vien savo asmeniniu indeliu jos neišspręsime. Reikia įvesti naujus mokesčius ir taip priversti žmones ir organizacijas prisiimti atsakomybę,“ – siūlė vyras.

Kaltesni tarp kaltų: atsakomybė už klimato kaitą skiriasi

Per šimtmečius atsakomybės pasiskirstymas smarkiai kito, tačiau šiandien augant aplinkosauginiam judėjimui vėl grįžtama prie bendruomeninės atsakomybės. „17 a. kiekvienas žmogus buvo nusidėjėlis, pradedant karaliais ir baigiant baudžiauninkais. Atsakomybė už katastrofas buvo bendra, buvo tikima, jog visi yra kalti. Šiandien taip pat beveik neįmanoma neprisidėti prie anglies dvideginio atmosferoje didėjimo, kiekviena veikla, kiekvienas naujas pirkinys didina išmetamų dujų kiekį,“ – teigė mokslininkas.

Įdomu tai, jog vis tik kai kurie žmonės šiandien yra kaltesni nei kiti, pavyzdžiui, turtingi vakariečiai prisideda prie klimato kaitos žymiai labiau nei Ramiojo vandenyno salų gyventojai. Tačiau klimato katastrofos būtent pastaruosius palies labiau, o turtingajam sluoksniui bus žymiai lengviau prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

Klimato kaita – ne problema, o idėja

„19 a. pradžioje imta tikėti žmogaus progresu. Buvo įtikėta įgimtu žmogaus gerumu, kad visi be išimties nėra nusidėjėliai. Toks požiūris paplitęs ir dabar: manoma, jog šiandien žmonės yra geresni, protingesni, nei buvo kada nors anksčiau. Dauguma žmonių laiko save gerais, todėl jiems sunku pripažinti, jog gamtos, klimato atžvilgiu jie iš tiesų yra nusidėjėliai. Klimato kaita yra kultūrinis reiškinys, ne vien tik fizinis. Nuo to kaip mes pristatysime šią problemą, priklauso ir jos sprendimo būdai,“ – sakė D. L. Heidenbladas.

Istoriko teigimu, rasti sprendimus kliudo ir mokslininkai, verčiantys klimato kaitą pirmiausia iššūkiu mokslui.

„Žmonės manęs nuolat klausia, ką reikia daryti, kaip spręsti šią problemą. Aš atsakau, kad nežinau, juk esu istorikas,“ – juokėsi D. L. Heidenbladas. Tačiau pasak jo, išanalizavus praeitį yra lengviau suprasti ir dabartinę situaciją.

Šiuo metu per daug yra kalbama apie dalykus, kurių reikėtų vengti, apie tai ko negalima daryti. Daug svarbiau būti ambicingais ir eiti į priekį, žinoti kokių tikslų siekiame.

„Klimato kaitos jau nebesustabdysime, tačiau problemas spręsti būtina, reikia stengtis kuo geriau prisitaikyti prie pokyčių. Klimato šiltėjimas dabar dažnai pristatomas kaip apokalipsė, pasaulio pabaiga. Tai verčia žmones pergyventi ir panikuoti, bet neskatina veikti. Reikėtų šią problemą paversti idėja. Klimato kaitos idėja negali būti „išspręsta“, tačiau pasinaudoję ja galime imtis veiksmų ir sukurti geresnį pasaulį,“ - ragino švedas.