Vieversys arba vyturys – vienas pirmųjų paukščių, sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Vieversys, kaip pavasario pranašas, dažniausiai parskrenda vasario pabaigoje.

Pirmasis dirvinis vieversys (Alauda arvensis) Ventės rago ornitologijos stotyje šiemet buvo sužieduotas dar gerokai prieš Vieversio dieną – vasario 15-ąją.

Lietuvoje dažniau sutinkamos dvi vieversinių šeimai priklausančios rūšys: lygutė (Lullula arborea) ir dirvinis vieversys.

Dirvinis vieversys Lietuvoje yra labai dažnas. Jis šiek tiek didesnis už žvirblį. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva, galva ir nugara išmarginta tamsiomis išilginėmis dėmelėmis.

Kūno apačia balsva, pagurklyje ir šonuose yra juodų taškelių. Sveria 38–44 g.

Gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse, dirbamuosiuose plotuose.

Lizdą suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu.

Deda 3–6 pilkai žalsvus su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinius. Išveda dvi vadas.

Minta vabzdžiais, miglinių augalų sėklomis, o rudenį ir ankstyvą pavasarį lesa augalų sėklas, šviežius lapus, daigų viršūnėles.

Paukštis aktyvus šviesiu paros metu, maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.

Tautosakoje dirvinis vieversys vaizduojamas kaip pavasario skelbėjas, kviečiantis artoją į laukus, savo balsu žadinantis gamtą.

Atėjus krikščionybei, ši diena buvo sutapatinta su Šv. Motiejaus diena.

Šv. Motiejus buvo apaštalas, išrinktas į Judo Iskarijoto vietą. Krikščioniškoje tradicijoje jis laikomas stalių, dailidžių ir kalvių globėju.