Norėjo pasidalyti žiniomis

Pirmąjį savo Džungarijos veislės žiurkėną Pinkį Lina įsigijo prieš keletą metų. "Visada norėjau augintinio, tačiau gyvenau  mažame bute, tad negalėjau laikyti katės ar šuns. Pagalvojau, kad žiurkėnas puikiai tiks – jam nereikia daug vietos, nesudėtinga prižiūrėti. Vis dėlto pradėjusi auginti Pinkį supratau, kad klydau taip manydama", – prisimena mergina.

Laikai, kai žiurkėnai būdavo įkurdinami stiklainiuose, praėjo, tačiau L.Miliauskaitė pastebi, kad ir šiandien juos auginant daroma nemažai klaidų.

"Gyvūnėlių parduotuvėse prekiaujama mažais narveliais, kuriuose, rodos, žiurkėnui turėtų pakakti vietos. Vis dėlto greitai pastebėjau, kad Pinkis tokiame narvelyje nesijaučia gerai, ėmė graužti jo groteles. Ieškodama informacijos užsienio forumuose ir interneto svetainėse sužinojau, kad narvelių net mažiausiems žiurkėnams reikia kur kas didesnių, nei paprastai parduodama", – atskleidžia Lina.

Besistengdama Pinkiui suteikti kuo geresnes sąlygas, mergina ėmė daugiau domėtis žiurkėnais. Taip gimė tinklaraščio "Žiurkėnų kampelis" idėja.

Visiems žiurkėnams reikia laiko apsiprasti su naujaisiais namais ir šeimininku.

"Žiurkėnai – populiarūs naminiai gyvūnėliai, dažnai tampantys pirmuoju vaikų augintiniu. Tad mano tinklaraštis žaismingas, patrauklus įvairioms amžiaus grupėms. Norėjosi savo žiniomis pasidalyti su kitais šių mažų mielų graužikų mylėtojais", – šypsosi "Žiurkėnų kampelio" steigėja.

Reikia laiko apsiprasti

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žiurkėnai vienodi, L.Miliauskaitė tikina, kad jie labai skirtingi.

"Pirmasis mano augintinis mėgdavo prisiglausti, būti liečiamas, netgi reikalaudavo dėmesio. Pamatęs žmogų, iškart išlįsdavo iš savo narvelio – tik paimk mane, – prisiminė mergina. – O antroji augintinė Pupa – uždaresnė. Ji lengvai manęs neprisileidžia, slepiasi, netgi kandžiojasi."

Lina atkreipia dėmesį, kad egzistuoja tam tikri žiurkėno jaukinimosi etapai, kai gyvūnėlio charakteris šiek tiek keičiasi. Nors, parsinešus naująjį draugą namo, norisi iškart imti jį ant delno ir glostyti, pasak pašnekovės, geriausia palaukti porą savaičių ir leisti jam apsiprasti su aplinka.

Lina Miliauskaitė: žiurkėnai net ir per tokį trumpą laiką sugeba užkariauti tavo širdį ir padovanoti begalę smagių akimirkų.

"Visiems žiurkėnams reikia laiko apsiprasti su naujaisiais namais ir šeimininku. Pirmąjį mėnesį jie būna ganėtinai uždari, baikštūs. Tad tikriausiai porą savaičių savo augintinio nematysite, kad ir kaip norėsite, – juokiasi ji. – Vėliau gyvūnėlis supranta, kad žmogus nėra grėsmė. Juk žiurkėnai tokie mažučiai, tad viskas, kas juda, jiems yra didžiausias siaubas."

Su žiurkėnais iškart netampama draugais – susidraugauti prireiks šiek tiek kantrybės. "Tik tada, kai gyvūnėlis supranta, kad žmogus nekelia jam grėsmės, galima jį glostyti, imti į rankas, pakelti prie veido, – aiškina šių gyvūnėlių augintoja. – Pats žiurkėnas turi parodyti interesą, kad jis nori su jumis bendrauti, yra pasiruošęs artimesniam kontaktui. Tai suprasite pamatę, kad jis dažniau išlenda iš savo narvelio, bėga rateliu, ima maistą iš rankų, pamatęs jus pribėga prie narvelio grotelių, o ne skuba slėptis."

Norint namie auginti kelis žiurkėnus, geriausia juos atskirti.

Vienišiai iš prigimties

Po susipažinimo etapo gyvūnėliai parodo tikrąjį graužiko charakterį. "Vieni žiurkėnai – išties draugiški, lipa ant rankų, netgi esu skaičiusi, kad susiraito prie šeimininko kojos ir miega šalia. Kiti nemėgsta fizinio kontakto, tad jų nepaglostysi, nepagausi", – pasakoja Lina.

Viena savybė, būdinga daugumai žiurkėnų, yra tai, kad jie – užkietėję vienišiai. "Daugumai gyvūnų reikia draugo. Pavyzdžiui, jūrų kiaulytės mėgsta gyventi tik būriais, todėl dauguma mano, kad ir žiurkėnams reikia kompanijos. Tačiau šie gyvūnėliai iš prigimties yra vienišiai. Todėl jiems gali netgi kilti agresija kitiems žiurkėnams. Gyvūnėlių parduotuvėse galima pamatyti, kad žiurkėnai laikomi po kelis, tačiau tik tol, kol jie maži. Norint namie auginti kelis žiurkėnus, geriausia juos atskirti", – paaiškina Lina.

Vis dėlto mažieji Roborovskio žiurkėnai savo gentainiams dažniausiai būna itin draugiški. Kita vertus, jų socialumas nukreiptas tik į kitus žiurkėnus, o šeimininką vadinamieji roborovskiai prisileidžia sunkiai.

Veislių įvairovė

Kiekviena žiurkėnų veislė išsiskiria specifiniais bruožais. Pavyzdžiui, siriniai žiurkėnai yra didžiausi naminiai žiurkėnai, pasižymintys plačia kailių ilgių ir raštų įvairove. Kininiai žiurkėnai savo išvaizda labiau primena peles, nes turi trumpas uodegėles.

Mažiausi iš visų yra Roborovskio žiurkėnai. Jie žinomi dėl savo tankių ūsų ir dažnai pasitaikančių dviejų šviesesnio kailio lopinėlių virš akių, kurie sukelia įspūdį, kad gyvūnas turi antakius.

Vieni dažniausiai namuose auginamų žiurkėnų yra rusų nykštukiniai Kambelo, labiau žinomi kaip Džungarijos žiurkėnai. Jie pasižymi savo apvalia, putlia kūno forma ir per nugarą einančia tamsesnio kailio linija. Todėl šie graužikai kartais taip pat vadinami dryžuotaisiais.

Skiriasi ir žiurkėnų gyvenimo trukmė. Siriniai žiurkėnai gyvena ilgiau – iki penkerių metų, o nykštukiniai, pavyzdžiui, Linos pamėgti Džungarijos, – iki dvejų metų.

"Žinoma, gaila, kad, auginant šiuos graužikus, jais negalima pasidžiaugti ilgiau. Juk prisiriši prie savo augintinio, o jo netekus atrodo, kad praradai draugą. Tačiau žiurkėnai net ir per tokį trumpą laiką sugeba užkariauti tavo širdį ir padovanoti begalę smagių akimirkų", – tikina mergina.

Mėgsta pasikandžioti

Neseniai į narvelį Pupai įdėjau ir akmenį. Ji ant jo užlipa, susideda priekines letenėles ir žiūri į mane. Šis vaizdas be galo mielas ir džiuginantis.

Naująją augintinę Pupą Lina augina dar tik porą mėnesių. Tačiau žiurkėnė šeimininkę jau prisileidžia, noriai lipa ant ištiesto delno. Vis dėlto jos šeimininkei teko nemažai pavargti, kol užsitarnavo augintinės prielankumą.

"Parsinešusi namo ir leidusi jai keletą dienų apsiprasti narvelyje, nusprendžiau pasisveikinti. Tai padariau duodama apuostyti ranką, tačiau žiurkėnė kaskart bėgdavo slėptis ir net nemėgindavo eiti artyn, – pasakoja pašnekovė. – Tik po kelių dienų Pupa ėmė drąsiau jaustis, tad pabandžiau ją pripratinti prie delno. Padėdavau ant jo skanuką, o žiurkėnė slinkdavo vis arčiau mano delno centro. Tačiau vos pabandžiau ją paglostyti, Pupa iškart pasislėpė. Tad teko ją jaukintis iš naujo."

Pupa mėgsta ir pasikandžioti, tad Lina dar mokosi suprasti jos charakterį. "Pastebiu, kad žmonės žiurkėnus neretai laiko piktais dėl to, kad jie kandžiojasi. Šie gyvūnėliai gali kandžiotis ir dėl to, kad ant pirštų užuodžia maisto kvapą, tad patariu nemokyti žiurkėnų stverti maisto. Būna, kad šeimininkas laiko pirštuose stipriai suspaudęs saulėgrąžą ir laukia, kad žiurkėnas ją ištrauktų. Tikrai smagu stebėti, kaip gyvūnėlis stengiasi išlupti grūdelį iš pirštų. Tačiau reikia turėti omeny, kad šių graužikų uoslė labai jautri, tad suvalgęs saulėgrąžą jis gali įkąsti ir į pirštą, nes ant jo liko maisto kvapo", – paaiškina Lina.

Labai smalsūs

Nors žiurkėnai nesuteikia šeimininkui tokio atgalinio ryšio kaip šuo ar katė, Lina tikina, kad su Pupa nuobodu nebūna. Žiurkėnai iš prigimties yra ypač smalsūs. Monotoniška aplinka, mažas ištyrinėtas gyvenamasis plotas nestimuliuoja šių gyvūnėlių, dėl to jie gali tapti vangūs, apatiški ar nervingi.

Norėdama išvengti nuobodulio sukeliamų padarinių ir kartu smagiai praleisti laiką su mylimu augintiniu, Lina konstruoja įvairius galvosūkius ir labirintus. O vėliau stebi, kaip Pupa bando juos išnarplioti.

"Kartais į narvelį žiurkėnei įdedu graikinį riešutą ir žiūriu, kaip ji bando jį ištraukti iš kevalo. Taip pat konstruoju Pupai tunelius iš tualetinio popieriaus tūbelių. Apvynioju juos popieriumi ar šienu, o į vidų įdedu skanėstą, kuri būtų sunku ištraukti. Tada mėgaujuosi žiūrėdama, kaip žiurkėnė bando išnarplioti šį galvosūkį. Neseniai į narvelį Pupai įdėjau ir akmenį. Ji ant jo užlipa, susideda priekines letenėles ir žiūri į mane. Šis vaizdas be galo mielas ir džiuginantis", – šypsosi mergina.

Aktyvūs naktį

Žmogaus ir žiurkėno santykis yra paremtas stebėjimu. Tu stebi, kaip gyvena tavo augintinis ir stengiesi kuo geriau juo pasirūpinti.

Anot pašnekovės, prieš renkantis žiurkėną, derėtų įvertinti ir savo gyvenimo būdą bei norus. Jei norisi emocionalaus gyvūno, kuris nuolat sukiotųsi aplink ir reikalautų dėmesio, labiau tiks šuo.

"Kalbant apie žiurkėnus, glostymą ir laikymą ant rankų labiau mėgsta didesnės jų veislės. Pavyzdžiui, siriniai žiurkėnai. O štai Džungarijos ar Roborovskio žiurkėnai yra judresni ir tiesiog nenustygsta vietoje, tad juos sunkiau pagauti ar išlaikyti rankose", – paaiškina Lina.

Anot pašnekovės, žiurkėnus rinktis turėtų vadinamieji pelėdos, kadangi šie gyvūnėliai aktyvūs naktį. Tad, jei keliatės ir gulatės anksti, didelė tikimybė, kad savo augintinio beveik nematysite.

"Žiurkėno nesiūlyčiau ir vakarėlių liūtams. Šie gyvūnėliai turi ypač jautrią klausą, tad triukšmas jiems kelia didžiulį stresą. Nebent gyvenate erdviame būste ir galite įkurdinti augintinį ramiame kambaryje", – atkreipia dėmesį žiurkėnų žinovė.

Anot Linos, nors ir maži, žiurkėnai gali suteikti labai daug laimės savo šeimininkui. "Žmogaus ir žiurkėno santykis yra paremtas stebėjimu. Tu stebi, kaip gyvena tavo augintinis ir stengiesi kuo geriau juo pasirūpinti. O žiurkėnas savo mielumu suteikia laimės ir džiaugsmo tau. Nors pakviesti ir neatbėgs, šie maži pūkuoti padarėliai turi kitų būdų užkariauti tavo širdį", – šypsosi mergina.

Įdomūs faktai iš žiurkėnų gyvenimo

– Žiurkėnų priekiniai dantys niekada nenustoję augę. Todėl šie gyvūnėliai nuolat ką nors graužia, kitaip dantys užaugtų tokie dideli, kad jie nebegalėtų normaliai maitintis.

– Yra daugybė žiurkėnų rūšių, tačiau namuose dažniausiai auginamos tik kelios jų: siriniai, rusų nykštukiniai Kembelo (labiau žinomi kaip Džungarijos) ir kininiai žiurkėnai.

– Jei žiurkėnai randa maisto, bet nesijaučia saugūs jį sudoroti –  kaupia maistą žanduose, o suėda vėliau.

– Naminiai žiurkėnai yra uždrausti Havajuose ir Kalifornijoje. Mat šie gyvūnai veisiasi labai greitai, o abi šios valstijos turi jiems natūraliai palankų klimatą. Jei žiurkėnai kokiu nors būdu atsidurtų gamtoje, greitai įkurtų savo kolonijas. O toks scenarijus sukeltų daug problemų kitoms rūšims ir agrokultūrai.

– Žiurkėnų rega labai prasta, jie taip pat neskiria spalvų. Tad svarbiausios jų juslės – klausa ir uoslė. Kad susiorientuotų aplinkoje, jie, kaip ir katės, taip pat naudoja ūsus.