Įdomu, ar ekologiška gyvensena artima laidos vedėjui Daumantui Butkui? Žurnalistas tikina su malonumu rūšiuojantis atliekas, tačiau pasisakantis prieš bet kokius kraštutinumus.

– Laidoje "Žalioji byla" vykdote intriguojančius žurnalistinius tyrimus, atskleidžiate nusikalstamas schemas, skandalingus faktus apie taršą. Laidoje pasakojote ir apie nelegalų pavojingų atliekų tvarkymą Ramygaloje bei sąvartyną, esantį tiesiai po Vilniaus Salininkų rajono gyventojų langais. O kuri tema jus patį labiausiai nustebino, pribloškė?

– Tiriamosios žurnalistikos lauke dirbu jau 20 metų, tad mane mažai kas stebina. Visos laidoje aptariamos temos yra skaudžios ir aktualios. Keisčiausiai man atrodo valdininkų atsakomybės nebuvimas. Užėmus atitinkamas pareigas, jiems neretai pritrūksta motyvacijos ir iniciatyvos išspręsti konkrečią problemą. Tačiau žiniasklaida tam ir yra, kad viešintų tokius atvejus ir skatintų atsakinguosius prisiimti atsakomybę.

Vilniuje kažkodėl labiau rūpinamasi pliažu Lukiškių aikštėje nei infrastruktūros sutvarkymu ir gyventojų įtikinimu, kad jie turėtų kitaip elgtis su nuotekomis.

Galvojant apie tai, kas mane išties jaudina ir kelia nerimą, įvardyčiau privačius Lietuvos zoologijos sodus. Tai yra tokia pati problema, kaip ir laukinių gyvūnų išnaudojimas cirkuose. Mūsų šalyje įsikūrę keletas zoologijos sodų, kuriuose galima ne tik pažiūrėti į gyvūną, bet ir jį paliesti, pabendrauti. Pavyzdžiui, ant rankų palaikyti mažą tigriuką. Lankytojams tai atrodo labai miela ir gražu. Juk malonu prisiliesti prie gyvūno, kurio natūralioje gamtoje iš arti greičiausiai net nepamatytum. Galima užfiksuoti nuostabiausių nuotraukų. Vis dėlto nesusimąstoma, kokią žalą, pirmiausia psichologinę, tai daro gyvūnui.

Vienas tokių sodų įsikūręs Raubonyse, netoli Latvijos pasienio. Iš tikrųjų jis net neturi reikiamos licencijos. Oficialus zoologijos sodo statusas šiai pramogų vietai nesuteikiamas dėl nustatytų trūkumų. Ten gyvenančios laukinės katės – pavyzdžiui, puma ar lūšis, yra laikomos aptvare, kuriame negali patenkinti savo katiniškų instinktų. Jos negali įlipti į medį, nes jis yra aprištas elektriniu piemeniu. Gyvūnams jokiais būdais neįmanoma pasislėpti nuo žmonių, pabėgti nuo dėmesio. Jų būdelė yra atsukta į lankytojus, tad miegantys gyvūnai nuolat žadinami ir erzinami. O tai prieštarauja katiniškai prigimčiai. Kas laiko namines kates namie, puikiai žino, kad jos mėgsta vienai kitai valandėlei pradingti, pabūti vienos. Tai tik keli pažeidimai, kuriuos mes užfiksavome.

Klaipėdos zoologijos sode prie kasos galima nusipirkti batono ir juo šerti laukinius gyvūnus. Žinoma, tai nėra jiems tinkamas maistas. Juk batonas nepasižymi naudingumu ir žmogui. Kai visą dieną juo šeriamas laukinis gyvūnas, tikrai kyla klausimas, ar jis yra gerai prižiūrimas.

Butauto Barausko nuotr.

– Galbūt jau pavyko pasiekti kokių nors pokyčių – į problemą buvo atkreiptas didesnis dėmesys, ji pradėta spręsti?

– Mūsų laida dar labai jauna – startavome tik liepos 5-ąją. Tad reikšmingų pokyčių kol kas nespėjo įvykti. Laidos tikslas yra kalbėti nebūtinai globaliomis temomis. Joje neaptariame pasaulinio atšilimo ar visuotinio vienkartinių sauskelnių atsisakymo idėjos. Tai paliekame kitiems žurnalistams ir aktyvistams, kurie nagrinėja ekologines temas. Mus domina kad ir paprastame miške išpilta šiukšlių krūva, ne vietoje paliktos padangos. Jos gali išties daug ką papasakoti.

Neseniai atskleidėme įdomią schemą. Jei turite jums sugrąžintos ar paveldėtos žemės kitame Lietuvos gale ir retai joje apsilankote, galite įtarti, kad ten lankosi šiukšlintojai. Vieną tokį atvejį Vilniaus rajone išnarpliojome visiškai atsitiktinai. Reido metu su gyvosios gamtos inspektoriais važiuodami pro šalį pastebėjome kylančius dūmus. Privažiavę arčiau išvydome didelį gaisrą. Ten buvo deginamos senos padangos, panaudoti tepalai. O visa teritorija užteršta sulūžusiais baldais, įvairiausiais rakandais. Kažkas tiesiog ėmė ir įsisuko į neprižiūrimą svetimo žmogaus žemę. Nuo dėmesio tokiems mažiems dalykams ir prasideda ekologija.

Negaliu būti tikras, kad mano išrūšiuotos atliekos tikrai patenka ten, kur turėtų.

– Ar rengdami laidą susidūrėte su kokiomis nors pavojingomis situacijomis?

– Grasinimų yra buvę. O kad kas nors į mus mestų kokią plytą ar lentgalį, dar nėra pasitaikę (juokiasi). Kai fiksavome degančių šiukšlių gaisrą, nugriaudėjo keli nedideli sprogimai. Laimė, kad stovėjome šiek tiek atokiau. Įsivaizduokite – dega sukrautos šiukšlių krūvos, o tarp jų suspausto slėgio balionėliai, atlikę nuo dezodoranto ar aerozolinių purškiklių, degdamas sproginėja šiferis.

– Rengėte laidą ir apie lietuvių meilę lauko tualetams. Į Vilniaus centre įsikūrusias Šnipiškes netgi atvyksta turistai ekstremalai iš Japonijos – aukšta tualetų kultūra garsėjančios šalies. Nejaugi padėtis išties tokia prasta, kad net užsienio turistai atvežami pasižiūrėti, kaip netvarkingai gyvena vieno iš sostinės centrinių rajonų senbuviai?

– Šią situaciją galima traktuoti ir kaip apsileidimą, ir kaip tam tikrą egzotikos salelę. Ji "švyti" vienoje iš XXI a. ES sostinių, pačiame miesto centre. Netgi giliuose kaimuose tokių vaizdų pastebėti galima jau mažai. Žmonės, gyvenantys ten, kur nėra centrinių nuotekų tinklų, įsiveda vietinius valymo įrenginius ir įsirengia civilizuotus tualetus.

Vilniuje kažkodėl labiau rūpinamasi pliažu Lukiškių aikštėje nei infrastruktūros sutvarkymu ir gyventojų įtikinimu, kad jie turėtų kitaip elgtis su nuotekomis. Man tai yra truputėlį keista, nes Vilniaus valdžia sugebėjo išjudinti dešimtmečius nepajudinamą taborą.

Tačiau Šnipiškės kaip buvo, taip ir liko. Stebina ir tai, kad ten yra išvedžioti centriniai nuotekų ir vandentiekio tinklai. Vis dėlto gyventojai prie jų nesijungia, nes yra pripratę gyventi taip, kaip gyvena. Kam jiems investuoti pinigus ir įsirengti vonios kambarį, jei lauko tualetu jie puikiai naudojasi jau 20 metų?

Butauto Barausko nuotr.

– O kokia jūsų asmeninė pozicija ekologijos klausimais? Ar pats gyvenate ekologiškai – rūšiuojate, važinėjate viešuoju transportu?

– Viešuoju transportu nevažinėju, nes tai labai nepatogu. Gyvenu Vilniaus pakraštyje, tad iki darbo reikėtų važiuoti su dviem persėdimais. Mano nuomone, patogumas ir laiko taupymas yra svarbūs veiksniai.

Nepritariu ekologinio požiūrio kraštutinumams. Žinoma, jei žmogus gyvena vietoje, kurioje gerai išvystyta infrastruktūra, jis tikrai gali iki parduotuvės nueiti pėstute ar nuvažiuoti dviračiu.

Rūšiuodamas pastebėjau, kad išmetu labai daug pakuočių. Čia galėtų būti užduotis gamintojams, kad naudotų kuo mažesnes pakuotes ir mažiau plastiko.

Atliekas mielai rūšiuoju, man tai daryti smagu. Šiukšlių vežėjai dabar suteikia galimybę patogiai rūšiuoti, pigiau mokėti už šiukšlių išvežimą, tad rūšiavimas man taip pat yra ekonomiškai naudingas. Kita vertus, negaliu būti tikras, kad mano išrūšiuotos atliekos tikrai patenka ten, kur turėtų. Tirdami nelegalų atliekų tvarkymą Ramygaloje, taip pat radome paslėptas gražiai išrūšiuotas, supresuotas atliekas.

– Minėjote ekologinius kraštutinumus. Išties, norėdami įsigyti ekologiškų prekių, žmonės kartais automobiliu važiuoja į kitą miesto galą. Tada tampa neaišku, ar ši veikla tokia jau ekologiška

– Visur yra dvi medalio pusės. Klausimas, ar, pirkdami kokias nors superekologiškas prekes, vartotojai iš tikrųjų gamtai daro mažesnę žalą. Aš nelabai linkęs tikėti tuo, kad, pavyzdžiui, susilaikydamas nuo skrydžių lėktuvu į kitas šalis, žmogus daro gera aplinkai. Manau, kad reikėtų tiesiog daugiau sąmoningumo, o ne kokių nors drastiškų sprendimų.

Rūšiuodamas pastebėjau, kad išmetu labai daug pakuočių. Čia galėtų būti užduotis gamintojams, kad naudotų kuo mažesnes pakuotes ir mažiau plastiko. Neretai būna, kad įsigijęs produktą turi jį išsilupti iš pakuotės it kokią matriošką. Nors produktas mažiukas, jo pakuotė yra siaubingai didelė.