Ar tai ta pati „Kodak“, kuri bankrutavo 2012 m., atleidusi 47 tūkstančius darbuotojų, ir kurios žlugimą naujosios eros pranašai sveikino kaip skaitmeninės revoliucijos galutinės pergalės ženklą, savo straipsnyje naujienų portale „Guardian“ klausia žurnalistas Simonas Jenkinsas.

Straipsnio autorius pastebi ir tai, kad vinilinių plokštelių pardavimai pasiekė 25 metų rekordą, todėl teko atidaryti daugiau plokštelių gamyklų. Taip pat atsigauna prekyba spausdintomis knygomis, elektroninės skaityklės palaipsniui dingsta iš knygynų lentynų. Išpopuliarėjo mezgimo klubai ir pramoginiai šokiai. Norint gauti vietą daugumoje garo traukinių, bilietus reikia užsisakyti iš anksto. Net kanaluose ima trūkti vietos švartuotis. Kalbant apie gyvus pasirodymus, jie yra tokie pelningi, kad pagrindinis pelnas dabar tenka prekybos bilietais magnatams ir bilietų perpardavinėtojams.

„Sunku paneigti stulbinamą pastarojo meto skaitmeninių technologijų pažangą, tačiau tai, ką apie ją mano eiliniai žmonės, – visai kas kita. Daugelį išvargino skaitmeninės revoliucijos intensyvumas, jos šalininkų nuolatinės pagyros ir horizonte pasirodę tamsūs debesys“, – apibendrina S. Jenkinsas.

Kalbant apie internetą, dabar pirmiausiai į galvą ateina programišiai, virusai, interneto troliai, netikros naujienos ir kibernetiniai karai. Atrodo, kad dauguma naujų darbo vietų informacinių technologijų (IT) specialybių absolventams yra žaidimų, lošimų ir kompiuterių apsaugos srityse. Technologijų ekspertas Evgenijus Morozovas, kuris buvo vienas iš pirmųjų interneto kritikų, perspėjo apie pavojų, susijusį su internete įsivyravusiu požiūriu į moralę. Mikroschemos tampa vis galingesnės, algoritmų nuolat daugėja, tačiau gėrio ir blogio klausimų nepaisoma, tartum didieji matematikos dievai būtų įteisinę viską. Verta pažvelgti į tai, kokia buvo pirmoji bendrovių „Facebook“ ir „Google“ reakcija į netikrų naujienų skandalą. Iš esmės jie teigė, kad etika – ne jų reikalas.

Internetas ėmė atrodyti ne kaip tam tikrų naujų asmens laisvių suteikianti technologija, o labiau kaip tam tikra monopolinė anarchija, primenanti tą, kuria rėmėsi XIX amžiaus geležinkelių magnatai. Ankstesnioji revoliucija panašiai kėlė sumaištį – tiek socialinę, tiek ekonominę. Ji skatino ne lėtą, o greitą susisiekimą, ji žlugdė privatumą, ji trikdė socialinius ryšius, ardė bendruomenes ir suteikė naujų galių valstybei. Geležinkelis turėjo privalumų, tačiau kartu jis buvo triukšmingas, pavojingas ir atstumiantis.

Daugelis to meto įžymybių šlovino revoliuciją. Kiti grįžo prie retro stiliaus. Jie statė provincijos stotis, kurios atrodė kaip kaimo sodybos. Apskritai sparti modernizacija skatino jai priešingus kultūrinius procesus. Naujosios bažnyčios turėjo būti viduramžių stiliaus, romanai – gotikiniai, o menas – prerafaelitinis. Natūrali žmogiška reakcija buvo apsisaugoti ir užblokuoti didelį, blogą ir suodiną geležinkelį.

Kaip teigia S. Jenkinsas, kai revoliucijos nugali, paprastai prireikia laiko, kad visuomenė prisitaikytų prie jos padarinių. Laikui bėgant geležinkelio eismas buvo reglamentuotas, o jo įvaizdis tapo šviesesnis. Panašiai dabar mėginama atskirti, kas internete yra svarbu, kas yra gerai, o kas – nelabai gerai. Apsipirkinėti internetu yra patogu, tačiau naudotis internetine bankininkyste daugeliui nedrąsu. Įsigalinti trumpalaikių sutarčių ir savarankiško darbo ekonomika turi daug privalumų, tačiau kyla nerimas, kaip tai paveiks bendruomenes. Dirbtinis intelektas vertas susižavėjimo, tačiau apima siaubas dėl valstybės tarnautojų maniakiško noro visur diegti elektroninio stebėjimo sistemas.

Retro technologijų sugrįžimas nėra nei neigiamas dalykas, nei kokia nors laikina mada. Fiksuotasis ryšys tiesiog yra geresnis už mobilųjį ryšį, o FM radijo imtuvas – geresnis už skaitmeninį. Fotografai teigia, kad nuotraukos iš fotojuostos yra geresnės kokybės nei skaitmeninės. Didžėjai žino, kad vinilinių plokštelių skleidžiamas garsas yra sodresnis.

Kaip tyrime apie amatininkystę pabrėžė sociologas Richardas Sennettas, esame užprogramuoti daryti daiktus rankomis, daryti daiktus vien tam, kad darytume, net jei kompiuteris juos gali padaryti už mus. Tai pasakytina apie muziką, sodininkystę, tapybą, maisto gamybą ir, žinoma, keliones. Kai kontorų darbuotojai išeina į pensiją, jie pasineria į tokią veiklą.

Apmąstant naujausias siaubą keliančias istorijas apie bedarbystę skaitmeninėje ateityje, straipsnio autoriaus akis užkliuvo už naujienos apie tai, kaip bankininkų žmonos naudoja savo vyrų premijas. Akivaizdu, kad vis labiau krypstama į patirčių ekonomiką – į tokius dalykus kaip atostogos, interjero dekoravimas, pramogos, kūno kultūra ir privatūs vaikų mokytojai.

Bendra tendencija vienareikšmiška – pereinama nuo daiktų prie patirčių. Įsivyrauja naujoji paslaugų ekonomika. Žengiame į epochą po skaitmeninių technologijų viešpatavimo, į patirčių amžių. Tai bus laikas, kai naujosios technologijos bus mūsų tarnas, o ne viešpats.

„Ir tai labai įkvepia. Nes tai leidžia daryti prielaidą, kad sugebėsime tinkamai priimti revoliucijos padarinius ir nesusinaikinti, o juk tai ir yra svarbiausias išbandymas bet kokiai civilizacijai. Atsižvelgiant į tai, visi kiti mums nepasitenkinimą keliantys dalykai tiesiog nublanksta“, – straipsnį baigia jo autorius.