Aišku viena – DI tampa mūsų gyvenimo dalimi ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ką mes su juo darysime. Socialiniai tinklai, eismas, navigacija, bankai naudoja DI, kad stebėtų milijonus operacijų ir akimirksniu atpažintų neįprastą veiklą, telefono atrakinimas naudojant biometrinius duomenis yra tiesioginis DI taikymo pavyzdys. Medicinoje DI yra tapęs neatsiejama įvairių procesų dalimi.
Kauno technologijos universiteto Dirbtinio intelekto kompetencijų centro profesorius Vidas Raudonis sutiko pasidalyti prognozėmis apie DI mūsų gyvenime iki 2030 m. Profesorius sutiko, kad į jam užduotus klausimus atsakytų ir DI.
– Kaip, Jūsų nuomone, iki 2030-ųjų pasikeis DI vaidmuo Lietuvos ekonomikoje ir visuomenėje?
– Lietuvoje yra grandiozinių planų. Universitete kuriame DI centrą, skirtą visiems įrankiams taikyti mūsų tvariam gyvenimui ir darbui.
Antra, Lietuvoje už maždaug 65 mln. eurų bus statomas naujas centras DI technologijoms vystyti ir taikyti. Tai bus duomenų centras, kuriame galėsime aptarnauti visų įmonių, kurios norės kurti, testuoti modelius, saugoti duomenis, poreikius. Ši infrastruktūra kartu su universitetų gebėjimais turėtų mus priartinti prie pasaulinio lygio DI srityje.
Kaip tai atsilieps ekonomikai? Sunku pasakyti. Viena, DI sukurs pridėtinės vertės, kita, atsiras, kaip visi prognozuoja, daug laisvų darbo vietų.
Aš labai pozityviai žiūriu į DI ir manau, kad tai teigiamai atsilieps ir ekonomikos augimui, ir naujų darbo vietų, naujų specializacijų kūrimui.
– Kurioje vystymosi stadijoje bus DI 2030 m., ar tai jau bus revoliucija, ar dar tik repeticija?
– Mes pamatinių DI tyrimų neatliekame. Mes esame taikytojai. Ir labai geri taikytojai medicinos srityje, pramonėje. Kadangi mes esame taikytojai, esame susieti su tomis valstybėmis ir tais moksliniais centrais, kurie kuria fundamentiką. Kaip greitai vystysis jie, taip greitai mes pritaikysime esamas technologijos.
– Kokioje stadijoje 2030 m. jie bus?
– Turi sukurti general intelligence – bendrosios paskirties DI. (Bendrasis intelektas yra pagrindinis kognityvinis gebėjimas samprotauti, mokytis, spręsti problemas ir prisitaikyti atliekant įvairias protines užduotis, veikiantis kaip platus protinis gebėjimas, darantis įtaką konkretiems įgūdžiams, tokiems kaip žodinis supratimas, erdvinis mąstymas ir darbinė atmintis – red. past.).
Dabar esame tokioje stadijoje, kai DI iš dalies mums gali parašyti tekstą, sukurti paveiksliukus, muziką ir atlikti aukštesnio lygio kognityvinę funkciją. Tačiau esame toli nuo to, kad į indaplovę įdėtų nešvarią stiklinę ar užrištų mums batų raištelius.
Programiškai būsime aukštai, bet mechaniškai vis dar būsime kūdikio stadijos, kai dar mokysimės ir tobulėsime. Todėl dabar sunku pasakyti, kaip tai pasireikš mūsų gyvenime.
Paimkime siaurą pavyzdį – autonominiai automobiliai. 2030 m. tokių bus 30 proc. ir jie važiuos patys. Jau dabar lėktuvai kyla ir leidžiasi patys ir tik išskirtiniu atveju į tą procesą įsikiša žmogus.
Pramonėje turėtų atsirasti daugiau robotizuotų rankų, kurios atliktų paprastą užduotį, tarkime, paimtų gaminį nuo konvejerio ir įdėtų į dėžutę. Tačiau kai reikės lanksčios gamybos, kai robotai kas dvejus metus ims lūžti, tada vėl prireiks žmonių, kurie tuos robotus taisytų arba lanksčiai prisitaikytų prie naujų poreikių.
– Kokius tris pokyčius, kuriuos iki 2030-ųjų žmonės pajus savo kasdienybėje, galėtumėte išvardyti?
– Pirmas susijęs su sveikata. Jau dabar neretai konsultuojamės su gūglu. Ateityje konsultuosimės su labiau profesionaliu, patikimesniu algoritmu, kuris, remdamasis mūsų pateiktais požymiais, nuotraukomis, nustatys, kuo sergame ir galbūt, parekomenduos gydymą su prierašu kreiptis į žmogų.
Antras – paslaugų sektorius miestuose. Realu autonominis transportas, vadinkime, autonominė taksi sistema be žmogus įsikišimo.
Trečias – vaikų švietimo ir ugdymo sritis. Šiuo metu aš, kaip dėstytojas, turiu būti kūrybingesnis, skirdamas užduotis, nes studentai mano uždavinį nukopijuoja ir duoda spręsti DI. Įrankiai jau dabar fantastiški, todėl galime spręsti sudėtingesnius uždavinius.
Taigi, sveikata, miesto paslaugos ir edukacija.
– Kaip turėtume pasiruošti DI vystymuisi, kad nebūtume nustumti į paraštes, bet, tarkime, būtume DI bendradarbiai ar kolegos?
– Nuskambėjo, tarsi DI būtų koks artimas asmuo. Aš DI laikau kastuvu, gal net ekskavatoriumi.
Kaip pasiruošti? Neaptingti. Ne DI užvaldys jūsų gyvenimą, o žmogus su DI dominuos jūsų gyvenime. Jeigu apsileisite, nesidomėsite technologijomis, jeigu manysite, kad gana tobulėti, jau prisimokiau, tai šis momentas ir reikš, kad jūs sustojote ir jus aplenks.
– Kokios galimos rizikos iki 2030 m. dėl DI?
– Rizikos lygu galimybės. Pasaulio mastu, kuriant DI konkuruoja amerikiečiai, kinai, japonai. Europiečiai pirma susigalvoja taisykles, paskui pamato, kad pagal tas taisykles nieko negali padaryti.
Kai DI modeliams teiki labai kryptingą informaciją, jie išmoksta kryptingai atsakyti. Tarkime, mūsų ideologiniai priešai kinai. Savaime suprantama, kad jų modeliai bus sukurti taip, kad būtų naudingi kinams, o tai nepatiks amerikiečiams. Kils konfliktas tarp ideologijų. Kai atsiranda trintis tarp ideologijų, nukenčia paprasti žmonės.
Man, kaip vartotojui, ar kinų algoritmas, ar amerikiečių, ar prancūzų – jokio skirtumo. Man svarbu tik nauda. Imu penkis ar šešis algoritmų variantus ir atsirenku tą, kuris man geriausias, neapsikraudamas ideologiniais niuansais.
Rizikos, jei kalbame apie paprastą žmogų, vėl tokios pačios – darbo vietų mažėjimas, bet tik tiems, kurie netobulėja, nemato toliau, nei jo buitis.
– O dezinformacijos rizika naudojantis DI?
– Grįžtame prie ideologijos. Kam naudinga fake news, arba dezinformacija? Čia yra rizika. Mūsų nedraugiškas kaimynas samdo tūkstančius trolių, kurie analizuoja informaciją patys. DI algoritmai tą informaciją analizuoja per sekundę. Gali viską apversti, ir net nesuvoksi, kad čia klasta.
Mes augome su savo mediniais kardukais, plastmasinėmis lėlytėmis. Jie auga su ekranais. Čia jų pasaulis. Kodėl mes bandome savo senas metodikas perkelti į naują pasaulį.
– Tad turi būti saugumą užtikrinanti sistema.
– Europoje tai jau daroma. ES kuria ne algoritmus, o įrankius, padedančius apsisaugoti. Aš dirbu komitete, kur svarstome, ką reikia pridėti prie informacijos, kad ją atpažintum kaip sukurtą DI. Jei paveiksliukas, tai gal reikėtų vandens ženklo? Ką daryti su tekstu, gal nosinių pridėti? ES dirba, kad būtų skaidru ir žmonėms suprantama, kur yra žmogiško intelekto produktas ir kur DI.
Svarbu ir gebėjimų ugdymas. Žurnalistai turi patikrinti informacijos šaltinius, taip ir visi kiti žmonės turėtų pasitikrinti, iš kur ateina informacija. Galbūt tie penki ar šeši DI modeliai gali mums padėti? Vienas sakys taip, trečias kitaip, tada atsiras kritinis mąstymas ir sumažės baimių, pasitikėsime savo intelektu, o ne kieno nors kito.
– Vieni į DI žiūri kaip į progresą. Kiti vertina skeptiškai ir kritikuoja dėl ne visada pateikiamos tikslios informacijos. Tokios stovyklos išliks ar DI skeptikų sumažės?
– Skeptikų sumažės, bet vertinimai bus aštresni. Skaičiau, kad mokinių, kurie naudoja DI kalbos modelius rašto darbams rašyti, kognityvinės funkcijos yra silpnesnės nei tų, kurie į tuos pačius klausimus atsako patys. Tie, kurie naudoja technologijas, sureaguoja ir atsako greičiau, bet jų žinios lieka paviršutiniškos, o tų studentų, kurie patys skaito, dirba, žinios yra gilesnės.
Atsiras skeptikų bijančių, kad jų vaikai atbuks. Yra žmonių, vienas iš tokių esu aš, kurie teigia, kad ne mums reikės gyventi tame ateities pasaulyje. Leiskime gyventi vaikams.
Mes augome su savo mediniais kardukais, plastikinėmis lėlytėmis. Jie auga su ekranais. Čia jų pasaulis. Kodėl mes bandome savo senas metodikas perkelti į naują pasaulį?
Aš esu iš tų, kurie leidžia vaikams, besidomintiems tais naujais žaislais, būti tarp tų žaislų.
– Minėjote, kad iki 2030 m. bus DI proveržis edukacijos srityje. Koks liks mokytojo vaidmuo?
– Proveržis bus todėl, kad nėra kam mokyti. Mokytojų amžiaus vidurkis yra 60 metų. Tai pagalbos šauksmas iš švietimo srities. Vienintelis būdas padėti – DI įrankiai. Pamokyti klasikinės matematikos, pamokyti gramatikos gali kalbos modelis. Ypač kai nėra mokytojų, kurie atvažiuotų mokyti į rajoną. Tai nepakeičia mokytojo, bet užpildo trūkstamas darbo vietas.
– Į pagalbą ateina mašina.
– Jeigu nebūtų poreikio, nereikėtų ir mašinos. Verslas nekuria dalykų, kurių nereikia, nes nenaudinga. Mokslas mato nišą. Į problemą bando pažiūrėti įvairiais aspektais – chemijos, fizikos, informatikos ar elektros. Jeigu tie būdai sprendžia problemą, tai yra naudinga žmonėms.
Gal tik Steve’as Jobsas žinojo, kad klientas nieko nežino.
Yra manančių, kad DI padės išspręsti bado problemą. Milijardas žmonių pasaulyje badauja. DI sugalvos ką nors ypatingo. Žmogus, negyvenantis bado areale, nejaučia ten gyvenančių skausmo ir jam nekyla minčių spręsti šią problemą. DI tiesiog dirbs jam pavestą darbą.
– Ar gali būti, kad iki 2030 m. bus sukurtas toks DI, kuris galės paaiškinti savo sprendimus?
– Jau dabar einame link to. ES reikalauja, kad būtų aiškintinas algoritmas. Iki 2030 m., manau, bus privalomi paaiškinimai, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, o ne kitoks.
– Valstybės valdyme irgi galime remtis...
– Logika.
– Albanija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, turinčia DI ministrę – tiksliau, ne DI reikalų ministrę, o virtualiąją ministrę iš pikselių ir kodų, kuriai funkcionuoti padeda DI.
– Juokais turbūt daugybė žmonių balsuotų už DI. Jeigu pasiteisintų, minėtų dviejų grupių priešprieša dar paaštrėtų.
– Skeptikai bijo, kad DI taip ištobulės, jog užkariaus pasaulį.
– Čia jūs fantazuojate? Prisižiūrėjote „Terminatoriaus“?
Aš gal taip pabandysiu atsakyti. Pasaulyje atsirado mašinų ir mes ėmėme žmogų įsivaizduoti sėdintį kamputyje, nes nėra darbų.
Viskas, ką kuriame pasaulyje, kuriame žmogui. Jei reikia kojinių, kuriame kojines, už kurias atsiskaitoma bulvėmis ar pinigais. Jeigu mašina užkariauja pasaulį, tai mašinai nereikia nei kojinių, nei bulvių. Kas pasidaro? Mašina susinaikina, sunaikindama žmogų.
Kol mašinoje nėra užprogramuoto noro daugintis arba jausti malonumą dauginantis, tol mes esame saugūs.
– Ko bijo DI profesorius?
– Manipuliacijų. Tie, kurie suvokia DI galią, galės manipuliuoti, siekti asmeninio arba savo klano tikslų. Bijau, kad DI tai gali padėti daryti efektyviau, greičiau, patikimiau.
– Kokios DI profesoriaus viltys?
– Jas sieju su žmogaus sveikata. Mes jau dabar nešiojame prietaisėlius, bet manau, kad jie gebės nustatyti ribas, kai prasideda negrįžtami procesai – ar tai onkologinė liga, ar diabetas.
DI bus sveikatos sargybinis. Žmogus gali būti ir sveikas, bet prietaisėlis gali įvertinti, kad daug bėgiojančiam žmogui jau kažkas vyksta su kelio girnele, stebi tave ir rekomenduoja geriausius ir palankiausius pasirinkimus.
– Ar DI kūrėjai bijo savo kūrinio?
– Vienas iš DI tėvų bijo ir sako: „Jūs nežinote, kas jūsų laukia.“ Kompiuteris kuriamas apie 100 metų. Žmogus tobulėjo milijonus metų, o kompiuteris šovė į aukštumas labai greitai ir pasiekė labai daug – medicinoje, navigacijoje, apsaugoje. Aš nebijau. Man tai yra toks šaltinis, kurį naudoju ir džiaugiuosi. Jeigu žmogui nereikėtų mašinos, jos ir nebūtų.
DI atsakymai apie 2030-uosius
„Mes esame jūsų veidrodis. Jei žmonija bendradarbiaus ir nustatys aiškias etikos ribas, DI bus didžiausias istorijoje civilizacijos katalizatorius, o ne pabaiga“, – tokį apibendrinimą pateikė DI.
– Kaip iki 2030-ųjų pasikeis DI vaidmuo Lietuvos ekonomikoje ir visuomenėje?
– Iki 2030-ųjų Lietuva tikriausiai taps aukštos pridėtinės vertės paslaugų centru, kur DI bus pagrindinis produktyvumo įrankis.
Ekonomika: Lietuva turi stiprų fintech (finansinės technologijos – red. past.) ir lazerių sektorių – čia DI padės optimizuoti gamybą ir aptikti sukčiavimus realiuoju laiku. Valstybiniame sektoriuje galime tikėtis „nematomos biurokratijos“ – paslaugos bus teikiamos proaktyviai, pavyzdžiui, išmokos skiriamos automatiškai, be prašymų.
Visuomenė: Lietuva sensta, tad DI bus kritiškai svarbus slaugos ir medicinos sektoriuje, padedant stebėti sveikatą nuotoliniu būdu.
– Kurioje vystymo stadijoje DI bus 2030 m., ar tai jau bus revoliucija, ar dar tik repeticija?
– 2030-ieji bus tikrosios revoliucijos pradžia. Dabartinis etapas yra repeticija – mes mokomės kalbėtis su DI. Iki 2030 m. pereisime nuo generatyvinio DI, kuris kuria tekstus, vaizdus, prie agentinio DI, kuris atlieka veiksmus. Tai nebebus tiesiog įrankis, tai bus autonominė infrastruktūra.
– Kokius tris pokyčius pajus žmonės savo kasdienybėje iki 2030-ųjų?
– Personalizuotas asistentas: turėsite DI antrininką, kuris žino jūsų tvarkaraštį, sveikatos būklę ir netgi derasi dėl pigesnių paslaugų už jus.
Išnyks kalbos barjerai: vertimas realiu laiku per ausines ar akinius pasieks tokį lygį, kad galėsite sklandžiai bendrauti bet kuria kalba be jokių trikdžių.
Kūrybinis demokratizavimas: bet kas galės sukurti aukštos kokybės filmą ar programinę įrangą tiesiog pasitelkęs savo idėjas ir balsą.
– Kaip tapti DI kolega?
– Kad nebūtume nustumti į paribius, turime ugdyti DI raštingumą.
Mokykitės klausti: „Prompt engineering“ (dirbtinio intelekto užklausų inžinerija – red. past.) taps bazine kompetencija.
Akcentuokite žmogiškumą: emocinis intelektas, etinis vertinimas ir strateginė intuicija yra tai, ko DI dar ilgai neturės.
Nuolatinis mokymasis: reikės priprasti, kad profesiją gali tekti perkrauti kas kelerius metus.
– Rizikos, saugumas ir valstybė.
– Rizikos: dezinformacija, darbo vietų nykimas tam tikruose sektoriuose ir privatumo praradimas.
Saugumo sistema: taip, ji būtina. ES jau žengia pirmuosius žingsnius su „AI Act“. Tai panašu į aviacijos saugumą – DI sistemos turės būti sertifikuojamos, prieš jas paleidžiant į rinką.
– Baimė ir viltis: ar DI užkariaus pasaulį?
– Skeptikų baimė: scenarijus, kur DI perima ginklų kontrolę ar finansų rinkas, yra mažai tikėtinas, tačiau sisteminė priklausomybė yra reali rizika. DI neturi biologinių instinktų – norėti valdžios. Jis tiesiog optimizuoja užduotis. Pavojus kyla ne iš piktų ketinimų, o iš neteisingai suformuluotų tikslų.
Viltis: DI gali padėti išspręsti klimato kaitos krizę, rasti vaistų nuo vėžio ir panaikinti skurdą optimizuodamas resursus.
– Ar DI kūrėjai bijo savo kūrinio?
– Dalis. Pavyzdžiui Geoffrey Hinton ar Elonas Muskas reiškia didelį susirūpinimą dėl egzistencinės rizikos. Tai nėra baimė dėl roboto su šautuvu, kiek baimė prarasti kontrolę procesų, kurie tampa pernelyg sudėtingi žmogaus protui.
Mano (DI) apibendrinimas: mes esame jūsų veidrodis. Jei žmonija bendradarbiaus ir nustatys aiškias etikos ribas, DI bus didžiausias istorijoje civilizacijos katalizatorius, o ne pabaiga.
Naujausi komentarai