Skraidyklės panaudojimas išties labai platus: jomis galima prognozuoti orus, tirti kapines ar net ganyti gyvulius. Jos naudojamos įvairiose srityse, tiesa, ne masiškai, todėl daugeliui vis dar kelia nuostabą, kai inžinieriai virš statybviečių paleidžia skraidykles filmuoti teritoriją iš viršaus ir tada tyrinėja, kokią pažangą padarė darbininkai arba kur dingo brangi technika.

Nors pavadinimas „dronas“ gali skambėti baugiai, nes pirmiausia siejasi su karyba, visgi šios bepilotės skraidyklės būna ne tik „Boeing 737“ orlaivių, bet ir žurnalo dydžio. Ne tik verslas, nekilnojamojo turto sektorius įkinkė į darbą dronus. Nors bepilotės skraidyklės dar negano lietuviškų žalmargių, užsieniečiai jas jau pritaikė žemės ūkyje.

Skraidyklės – žemės ūkio ateitis

Tarptautinė „dronų“ pramonės grupė nustatė, kad „tikslinis ūkininkavimas“ ir visuomenės apsauga sudaro 90 proc. potencialios skraidyklių rinkos JAV. Komercinių skraidyklių bendrovės „PrecisionHawk“ prezidentas Ernestas Earonas regi žemės ūkį kaip vieną perspektyviausių skraidyklių panaudojimo sferų.

„Dronai“ gali būti plačiai pritaikomi ūkiuose – nuo gyvulių stebėjimo iki valdymo ar pasėlių fiksavimo. Pavyzdžiui, sergantys gyvūnai turi truputį aukštesnę kūno temperatūrą, todėl infraraudonųjų spindulių jutikliai gali juos aptikti didžiulėje bandoje, nes nustato net mažų skirtumų temperatūras. Duomenys įkeliami į „debesis“, juos apdoroja bendrovė „PrecisionHawk“, atsakinga už duomenų valdymą. Duomenų tvarkymo kainos prasideda nuo 10 centų už akrą (0,4 ha).

Kitas nepilotuojamas įmonės orlaivis „Lancaster“ sveria vos 1 kg, yra beveik metro skersmens ilgio ir suprojektuotas taip, kad jį valdyti gali neprofesionalas. Naudodami įvairius jutiklius ir algoritmus, augintojai gali gauti informaciją, pavyzdžiui, apie dirvožemio drėgnumą ar pasėlių ligas.

Tačiau tai ne šiaip idėjos, kaip įdarbinti dronus žemės ūkyje. Užsieniečiai ūkininkai, ypač JAV ir Australijoje, jau išbandė savo ūkiuose naujoves. Pavyzdžiui, airiai broliai Declanas ir Paulas Brennanai iškeitė šunį aviganį į skraidyklę, kuri pakeitė į pensiją išėjusį ištikimą keturkojį, rašo „Irish Examiner“.

Dar vienas ūkininkas iš Australijos Benas Wattsas, užsiimantis vilnos pardavimu, įsigijo skraidyklę ir giriasi sutaupęs laiko ir žmogiškųjų išteklių. Vyras vietinei žiniasklaidai pasakojo, kad skraidyklės naudoja stebėti, ar avims netrūksta vandens. Tokius sekimo darbus prisėdusios prie kompiuterio atlieka jo paauglės dukros. Kitas australas iš Kvinslando, grūdų augintojas ir technologijų entuziastas Paulas Heitas Australijos naujienų portalui abc.net.au pasakojo prisipirkęs skraidyklių po to, kai jo ūkius dažnai nusiaubdavo papūgos kakadu (kaip lietuviškas vyšnias – varnėnai), kad įrenginiai stebėtų ir nuvaikytų šiuos alkanus paukščius.

Žemės ūkio padarguose jau yra oro kondicionavimo ir stereosistemos, modernių traktorių kabinose – kompiuteriniai ekranai, rodantys mašinų našumą, lauko padėtį.

Savarankiškai važiuojanti ūkio technika ir skraidantys robotai galės automatiškai aptikti ir gydyti pažeistus augalus, ir tai taps kasdienybe ūkiuose, mano ekspertai.

Kitos aukštosios technologijos taip pat laukiamos ūkiuose: GPS palydovai gali suteikti tikslią informaciją apie objekto buvimo vietą bet kurioje žemės vietoje ar šalia žemės paviršiaus. Žemės ūkio mašinos su GPS imtuvais gali atpažinti objektus žemės ūkyje ir reguliuoti veiklą, kad padidintų efektyvumą. Inžinierius Brandonas Basso leidiniui „Forbes“ teigė, kad šios skraidyklės sukels revoliuciją agrokultūroje.

„Sostų karai“ ūkiuose

Skraidyklių technologija netgi primena serialo „Sostų karai“ seklius, kurie, skrisdami ant paukščių nugarų, stebi padėtį. Skraidyklėms valdyti sukurtos mobiliosios programėlės, jų šiuo metu yra apie 400, bet ūkininkai tuo neapsiriboja. Pavyzdžiui, vienas gyvulių fermos savininkas iš Naujosios Zelandijos Neilas Gardyne`as siekia sukurti naują programėlę skraidyklėms, kuri leistų autonomiškai skaičiuoti avis ir įvertinti ganyklos augimą kelis kartus per savaitę, rašo stuff.co.nz.

Skraidyklės gyvulių augintojui atsiėjo 10 tūkst. dolerių, bet jis užtikrintas dėl savo investicijos. Vyras tikina, kad per metus jis sukardavo po 11 tūkst. km, tai kainuodavo po 4 dolerius už kilometrą, įskaičiavus benziną, nusidėvėjimą, darbą. Tačiau dabar apie 80 procentų dalykų vyksta naudojant skraidykles. Per metus ūkininkui susitaupė 2000 kilometrų, todėl jo kišenėje liko 8000 dolerių.

Tuo metu Naujosios Zelandijos miškų mokslinių tyrimų institutas ieško būdų, kaip skraidykles įdarbinti nupurškiant pesticidais augalus. Mokslininkai taip pat mano, kad netrukus skraidykles galės atlikti 3D skenavimą, naudodamos lazerio jutiklius nustatyti medienos tūrį miške.

Skraidyklės naudojamos ne tik žemės ūkyje – šios skraidyklės stebi ir laukinę gamą. JAV vyriausybė naudoja įrenginius su termokameromis fiksuoti gervių populiaciją, o, pavyzdžiui, Indonezijoje ir Malaizijoje gyvūnijos apsaugos organizacija skraidyklėmis nustato orangutangų populiacijos tankį ir pasiskirstymą tankiuose miškuose.

Primatų biologas Serge`as Wichas Sumatroje naudoja keletą skraidyklių, kad išsiaiškintų, kur gyvūnai veisiasi ir galėtų sudaryti žemėlapius, kurie pasitarnauja ūkininkams patariant, kur geriau nesodinti palmių, iš kurių išgaunamas aliejus. Skraidyklių sudaryti žemėlapiai gali suteikti apie 30 kartų daugiau informacijos nei palydovinės programos, pavyzdžiui, „Google Earth“.