Juodosios bedugnės – vienas mįslingiausių dalykų mokslo pasaulyje. Nors daugelis mokslininkų dėl jų egzistavimo neabejoja, vis dėlto tai nėra įrodyta. Šiaurės Karolinos universiteto tyrėja Laura Mersini-Houghton dėl to nė kiek nesistebi: tiek daug neaiškumų juodąsias skyles gaubia todėl, kad jos paprasčiausiai neegzistuoja.

Astrofizikai juodąsias skyles tyrinėja ištisus dešimtmečius. Priimta manyti, kad kai už mūsų Saulę 20 kartų masyvesnė žvaigždė miršta, ji susitraukia taip, kad branduolys virsta nepaprastai tankiu medžiagos rutuliuku – toks erdvės taškas vadinamas singuliarumu. Jį gaubia riba, vadinama įvykių horizontu. Jį peržengus, juodosios bedugnės gravitacija būna tokia didelė, kad iš jos nebeištrūksta niekas visatoje – net šviesa. Kitaip tariant, peržengus įvykių horizontą, iš ten nebegrįžtama.
Stephenas Hawkingas 1974 m. pirmasis paskelbė teoriją, kurioje postuluojama, jog dėl kvantinių efektų ties įvykių horizontu gimsta spinduliuotė, kuri pavadinta Hawkingo spinduliuote. Bėgant laikui, ši spinduliuotė gali mažinti masę – šioji tarsi „išgaruoja“. Tačiau L. Mersini-Houghton naujame spaudai įteiktame straipsnyje teigia, kad žvaigždei traukiantis paskleidžiama tiek daug spindulių, jog juodosios bedugnės susiformavimas yra neįmanomas. Šiemet žurnale „Physics Letters B" buvo publikuotas kitas jos straipsnis apie tokių procesų galimybes.

L. Mersini-Houghton teigimu, jai pavyko aiškiai suderinti Einšteino reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijas. Nors šios teorijos nebūtinai nesutampa, teoretikams jų visiškai suderinti nėra pavykę. Reliatyvumo teorijoje juodųjų skylių egzistavimas numatomas. Tačiau kvantinėje mechanikoje neapibrėžtumo principas neleidžia numatyti tikslios objektų buvimo vietos. Kaip tik šioje vietoje (o tokių yra ne viena) Einšteino teorija ir kvantinė mechanika nesutampa.

„Fizikai ne vieną dešimtmetį mėgino susieti šias dvi teorijas, – pasakoja L. Mersini-Houghton. – Eliminavus juodųjų skylių koncepciją, šios teorijos gražiai derėtų ir būtų labai harmoningos. O tai – labai svarbu.“

Tačiau su L. Mersini-Houghton išvadomis sutinka ne visi. Britų Kolumbijos universiteto fizikos teoretikas Williamas Unruh jos straipsnio teiginiuose rado rimtų trūkumų.

„Tas jos straipsnis – nesąmonė, – pareiškė W. Unruh. – Tai – tik dar vienas paikas mėginimas paneigti juodųjų skylių egzistavimą, o tokių mėginimų būta daug. Visi, mėginantys tai padaryti, klaidingai interpretuoja Hawkingo spinduliuotę ir mano, kad medžiaga elgiasi taip, kaip yra absoliučiai neįmanoma.“

Anot W. Unruh, juodosios bedugnės išspinduliuoja per mažai Hawkingo spindulių, kad dėl to imtų mažėti juodųjų skylių apimtis ir masė. Tuo tarpu L. Mersini-Houghton teigia, kad juodosios bedugnės „išgaravimas“ Hawkingo spinduliuotės pavidalu tėra laiko klausimas. Jei taip būtų, po 1053 metų išgaruotų pati visata, pastebi W. Unruh.

„Hawkingo spinduliuotės nesuprantantys žmonės sako, kad išspinduliuojama energija atsiduria vis arčiau įvykių horizonto ribos, tada energijos tankis ten turėtų būti vis didesnis, – dėsto W. Unruh. – Deja, tikslūs energijos tankio palei įvykių horizontą skaičiavimai byloja, kad jis ten labai menkas. Tokie skaičiavimai atlikti dar aštuntame XX a. dešimtmetyje. Tad vadinti prastą spekuliaciją „matematiškai įrodytu dalyku“, jei taip galima pasakyti, yra per daug.“