Me­di­ci­nos eks­per­tai sa­ko, kad ri­ba tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties nė­ra to­kia aiš­ki, kaip ka­dai­se ma­ny­ta, ir reani­ma­ci­jos mok­slo pa­žan­ga lei­džia at­gai­vin­ti žmo­nes net pra­ėjus va­lan­doms po to, kai šir­dis nu­sto­ja pla­ku­si ir kai jie pas­kel­bia­mi mi­ru­siais.

„Istoriškai, kai asmens širdis nustodavo plakti ir jie nebekvėpuodavo, jie būdavo laikomi visomis prasmėmis mirę,“ sako Dr. Sam Parnia, kritiškos slaugos profesorius asistentas Niujorko valstijos universitete Stony Brook'e. „Nieko nėjo pakeisti,“ Parnia sakė Niujorko mokslų akademijoje susirinkusiems klausytojams.

Tačiau, besiaiškindami mirties paslaptis ląsteliniame lygyje, mokslininkai sužinojo, kad mirtis ne ištinka akimirksniu, bet kad tai yra procesas. Tik po to, kai žmogus miršta – pagal mūsų dabartinį mirties apibūdinimą – kūno ląstelės pradeda savo mirties procesą.

Šis procesas „gali trukti ištisas valandas, ir potencialiai galime jį apgręžti,“ sako Parnia.

Mirties procesas

Anksčiau manyta, kad širdžiai nustojus kūnu varinėti kraują, asmeniui telieka kelios minutės iki negrįžtamo smegenų pakenkimo, sukelto deguonies ir maisto medžiagų trūkumo smegenų ląstelėms. Šis požiūris, dabartinių mokslininkų teigimų, yra atgyvenęs.

Nustojus plakti širdžiai, mirties procesas tik prasideda, sako Dr. Stephanas Mayeris, Kolumbijos universiteto neurologijos profesorius.

Smegenų pažeidimas dėl deguonies trūkumo vyksta stadijomis. Per keletą sekundžių paveikiamas smegenų aktyvumas, tačiau tik po keleto minučių cukraus negaunančios ląstelės pradeda užprogramuotos ląstelių mirties žingsnius.

„Kai kai kas nors būna be deguonies, žinome, kad yra daugybė signalų, imančių sakyti ląstelei, kad metas mirti. Taigi, galime šiek tiek pakeisti programą, kad ji sakytų „palauk truputį" sakė Dr. Lance'as Beckeris, skubiosios medicinos pagalbos profesorius Pensilvanijos universitete.

Kai kurios mirimo proceso sustabdymo įžvalgos kilo iš atvejų aprašymų, kai žmonės be be didelių ar visai be pasekmių buvo atgaivinti po kelių valandų smegenų ir širdies neveikimo.

Šių sėkmės atvejų raktas, be geros reanimacinės priežiūros, yra hipotermija, tvirtina ekspertai. Hipotermija yra būsena, kai kūno centro temperatūra pažeminama keliais laipsniais, nei normali 37°C (98,6 °K) jo temperatūra.

Kiek ilgai galima išbūti be pulso?

Tyrimais išsiaiškinta, kad hipotermija smegenis tikriausiai apsaugo, sumažindama jų deguonies poreikį ir atšaukdama aktyvuotą ląstelės mirties procesą. Tačiau tam yra ribos – nors kūno vėsinimas pagerino daugelio pacientų, patyrusių širdies smūgį, išgyvenamumą, ateina laikas, kai žala tampa per didele ir kelio atgal nebelieka, sako ekspertai.

Negana to, mokslininkai išsiaiškino, kad sėkmingas atsigavimas priklauso nuo paciento gydymo po širdies veiklos atstatymo ir kaip kūnas atšildomas po hipotermijos.

„Tai, ką išsiaiškinome, yra neintuityvu, kadangi mus visus moko, kad, jei kieno deguonies lygis žemas, reikėtų jam duoti deguonies, jei kraujo spaudimas žemas, turėčiau jį pakelti,“ sakė Beckeris.

Tačiau tikrovėje, jei paciento širdis dėl pirminio gydymo vėl ima plakti, staigus kraujo srautas ir per daug deguonies smegenims gali pagilinti neurologinius pažeidimus. Į smegenis patenkančio deguonies reguliavimas ir apribojimas gali būti labai svarbūs atgaivinimo veiksniai.

Aukščiausio lygio atgaivinimas

Mintis apie kūno atvėsinimą po širdies sustojimo žinoma jau keletą dešimtmečių, bet mokslininkai nebuvo tikri, ar tai iš tiesų naudinga pacientams.

Tačiau, pastaraisiais metais, tyrimai suteikė įrodymų, kad hipotermija pagerina pacientų išgyvenamumą ir atsigavimą, ir tokios profesinės bendrijos,Amerikos širdies asociacija, po paciento kraujotakos atstatymo rekomenduoja taikyti hipotermiją.

Tačiau ne visos ligoninės įgyvendino hipotermiją, kaip kritinės pagalbos protokolo dalį.

„Liūdna, kad žinios yra, sistema prieinama, bet neįgyvendinama,“ sako Parnia. Mažiau, nei 10 procentų žmonių JAV, kuriems vėsinimo terapija galėtų padėti, ją gauna, tęsia jis.

Idealiame pasaulyje gaivinimo protokolas naudotų mašinas, o ne žmones krūtinės spaudymui, tiek, kiek reikia, ir užtikrintų tinkamą deguonies ir kraujo patekimą į smegenis, sakė Parnia. Vėsinimas ir deguonies tiekimo sumažinimas po širdies darbo atstatymo yra vienas iš faktorių, turinčių padidinti žmonių galimybes atsigauti be smegenų pažeidimo, pridūrė jis.

Naujos mirties koncepcijos nauji etiniai klausimai

Medicinos praktikoje įprasta negaivinti pacientų, patyrusių smarkią smegenų žalą ir galinčių išgyventi tik nesibaigiančioje komoje. Pastangos atgaivinti pacientus, praėjus valandoms po širdies sustojimo gali kelti didesnę smegenų pažeidimo riziką, o tai kelia etinius klausimus remiantiems nuodugnesnį gaivinimo protokolą.

Tačiau Mayeris teigė, kad mūsų žinios apie smegenų pažeidimą ir mirimą nėra visapusiškos ir ne visada aišku, kokia žala patirta ir ar ji ištaisoma.

„Išsiaiškinome, kad įsitikinimai apie smegenų pažeidimo negrįžtamumą yra visiškai klaidingi,“ sakė Mayeris. „Jei sprendimas padaromas per greitai, neatlikus iki galo visų veiksmų, iš tiesų tai gali būti žmonių nurašymas.“

Beckeris apibendrino, kad, nors dirbtinis gyvybės pratęsimas nėra tinkamas visais atvejais, tačiau, jei nusprendžiama pacientą gaivinti, gydytojai turėtų taikyti visus prieinamus metodus.

Bahar Gholipour
LiveScience