„Facebook“ skelbia, kad būti prisijungusiam prie interneto yra kiekvieno žmogaus teisė ir plečia prieigą, „Google“ ketina internetą skleisti per balionus, kuriuos vėliau pakeis nepilotuojami lėktuvai, o Elono Musko planas – mikropalydovai Žemės orbitoje, tačiau ekspertai sako, kad pirmiausia tai – ne noras išgelbėti pasaulį ir internetą padaryti prieinamą tolimose vietovėse, o savireklama ir naujų verslo nišų paieškos.

Minėtų projektų kritikai pabrėžia, kad, nors internetas žmonėms suteikia galių, drauge jas ir atima, paversdamas vartotojais ir rinkodaros taikiniais. Gausybę kritikos gauna „Facebook“ – ypač dėl to, kad už paslaugą žmonės moka dėmesiu ir asmenine informacija, o ne grynaisiais. Kai kas nors yra nemokama, esi ne klientas, o produktas.

Prisijungti prie interneto – žmogaus teisė

Dešimt metų gyvuojančio socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų skaičius neseniai pasiekė 1 mlrd. 390 mln. Jis – vis dar antra pagal didumą pasaulyje „šalis“. Paskutinį 2014 m. ketvirtį įmonės pelnas taip pat buvo maždaug trečdaliu didesnis nei 2013 m.

„Žmonės mėgsta dėmesį. Jie nori ne tik kalbėtis su kitais, bet ir kad juos mėgtų, mylėtų, kreiptų į juos dėmesį. O „Facebook“ tam – ideali aplinka, nes ten labai mažai negatyvių dalykų: yra mygtukas „patinka“, o „nepatinka“ nėra ir tikrai niekada nebus, nes tai būtų komerciškai nesėkminga“, – sako portalo „Naujoji komunikacija“ vyriausiasis redaktorius Adomas Rutkauskas.

„Facebook“ jau nusipirko kitų socialinių tinklų, tokių kaip „Whatsup“ ar „Instagram“, bet kito dešimtmečio planas, kaip sako jo įkūrėjas Markas Zuckerbergas, – siekis, kad galimybę spausti „patinka“ turėtų visas likęs pasaulis. Tam, anot M. Zuckerbergo, pirmiausia reikia, kad visas pasaulis būtų prisijungęs prie interneto.

„Per pastaruosius 10 metų „Facebook“ vykdė misiją padaryti pasaulį atviresnį ir prisijungusį.  Ir mums tai reiškia visą pasaulį, ne tik žmones šalyse, kur jau yra internetas. Mes tikime, kad būti prisijungus prie interneto yra žmogaus teisė, o mūsų kartos vienas iš pagrindinių iššūkių – tą teisę suteikti. Norime padėti sukurti internetą, kuris veiktų visiems“, – tvirtina M. Zuckerbergas.

„Facebook“ prioritetas – savireklama

M. Zuckerbergas – žmogus, kuriam nė viena problema neatrodo neišsprendžiama. Ir būtent jis – jų visų sprendėjas. Silicio slėnyje įsikūrusiose įmonės patalpose, kurias galima vadinti miesteliu, – restoranai su nemokamu maistu darbuotojams ir jau ne pirmas, o turbūt „nulinis“ pasaulis. Kad geriau suvoktų kitokį, trečiąjį, įmonė simuliuoja „prastą interneto ryšį“ ir kviečia kitas įmones išbandyti savo programėles tokiomis sąlygomis, kaip Indijos kaime.

Iš tiesų dauguma pasaulio gyventojų jau turi prieigą prie interneto – 85 proc. gyvena netoli bokšto, kur yra bent jau 2G ryšys, tiesiog jo dar nenaudoja.

Į projektą „Internet.org“ M. Zuckerbergas pakvietė „Samsung“, „Nokia“, „Ericsson“ ir kelias kitas panašias kompanijas. Jie dirba su ne pelno organizacijomis, bendruomenėmis, ekspertais, kurdami programėles, siedami jas su tam tikru geografiniu regionu, kur nėra ryšio, ir galvodami apie tai, koks turinys ten būtų patrauklus vietiniams.

Tada pasirenkama tinkama kalba, kas itin sudėtinga daugiau nei 1,5 tūkst. kalbų (iš jų – 22 oficialiomis) kalbančioje Indijoje, ir viskas tarsi „suvyniojama“ į vieną programėlę. Einama pas vietinį mobilaus ryšio tiekėją ir įkalbinėjama tą programėlę siūlyti nemokamai. Zambijoje, pavyzdžiui, siūlomi orai, „Wikipedia“, „Google“ paieška, moterų teisių informacija.

Sunkiausia, žinoma, įtikinti bendroves, kad duomenis jos nemokamai siūlytų visą laiką, o ne tik „pirmą kąsnį“, kol vartotojai užsikabins.

„Facebook“ vadovas niekada nepasakė, kad su tokiais planais gali būti susijęs mažėjantis tinklo vartotojų skaičius Rusijoje ar Kinijoje, šioms kuriant savus tinklus. O kita populiari kritika – kad tokioje metodologijoje daug arogancijos – kodėl „Facebook“ turi reguliuoti trečiųjų šalių telefono operatorių verslo planus?

„Tai yra savireklama ir bandymas atsiriekti pyrago riekę. Nes pirmiausia visas dėmesys eina  „Facebook“, viskas daroma, kad jis veiktų. Iš esmės tai logiška, nes „Facebook“ galima adaptuoti gana nedideliam interneto srautui, kurį  palaikytų vietinė palyginti silpna infrastruktūra. Tai tiesiog – nauja rinka „Facebook“, – pastebi informacinių technologijų specialistas Adomas Rutkauskas.

Internetą skleis balionai

„Facebook“ – ne vienintelė įmonė, bandanti atsiriekti gabalą pyrago. Bandymų prijungti trečiąsias šalis prie interneto yra daugybė. Pavyzdžiui,  „Google Project Loon“ – interneto tiekimas per balionus.

Įmonės novatorius Richas DeVaulis pasakoja, kad balionai skrenda grupe ir kiekvienas jų turi anteną, kuri aprūpina internetu maždaug 4 km skersmeniu. Prie jų galima prisijungti per specialią interneto anteną, tvirtinamą prie pastato. Vienam balionui su signalu nuslinkus, į jo vietą atslenka kitas, todėl balionai, sako R. DeVaulis, nuolat būna maždaug 20 km aukštyje ir skleidžia internetą.

„Manau, kad ne tokioje tolimoje ateityje, gal po poros metų, žemėje skraidžios tūkstančiai balionų, dreifuodami stratosferoje grupėmis, ir daugybėje kaimų bei tolimų vietovių matysite namus, ūkius, gal kavines su tomis interneto antenomis. Pasaulis bus daug geriau susijungęs nei iki šiol. Tačiau įdomu ir tai, kad tai bus ryšys, kurį galima dinamiškai adaptuoti. Tokiais atvejais, kai dėl nelaimių ar žemės drebėjimų ryšys ant žemės bus sutrikęs, galėsime sutelkti daugiau šių balionų“, – kalba R. DeVaulis.

Numatyta, kad ateityje „Google“ interneto prieigą teikiančių balionų projektą pakeis „Titan Aerospace“ nepilotuojami lėktuvai, kurie talkintų palydovų tinklui.

Kitas planas – mikropalydovai

Dar viena interneto plėtros svaja yra sukurta Elono Musko. Jis, pasak A. Rutkausko, dar žinomas kaip elektromobilių gamintojų ir visos elektromobilių aptarnavimo infrastruktūros tinklo kūrėjas, taip pat – pirmas privatus kosmoso vežėjas, neseniai atlikęs pirmuosius bandymus su raketa „SpaceX“, kuri ateityje, planuojama, gabens krovinius į Tarptautinę  kosminę stotį.

„Vienas neseniai paties E. Musko paskelbtas projektas, tik kol kas dar labai mažai pristatytas, yra planas paleisti į Žemės orbitą apie 700 mikropalydovų, daugmaž tokio paties dydžio, koks buvo pirmasis lietuviškas palydovas, ir taip sukurti interneto prieigą. Tai turėtų būti žemų kainų internetas, todėl, žinoma, negreitas“, – kalba A. Rutkauskas.

Tačiau, anot IT specialisto, šiuo atveju svarbiau ne interneto greitis, o galimybė gauti informaciją, pavyzdžiui, tai ypač praverstų kalnuose, aukštikalnėse ir pan.

Interneto įmonėms svarbiausia – pelnas

Vis dėlto įmonės interneto plėtros, net ir romantiškai „pasaulį gelbėjančiai“ skambančių projektų, imasi tik tada, kai mato pelno nišą, sako ekspertai. Taip rodo ir lietuvių socialinio tinklo „Eskimi“, turinčio tūkstančius vartotojų Nigerijoje ir kitur, pavyzdys: anksčiau interneto antraštėse buvo kalbama apie „pelno iškeitimą į plėtrą besivystančiuose regionuose“, o dabar tai – jau seniai projektas, kuriam nebereikia investicijų. Lietuva – seniai nebėra tų „trečiojo pasaulio šalių“ sąraše, apie kurias kalba „Facebook“ vadovas.

O Matematikos ir informatikos instituto vyresnysis darbuotojas Laimutis Telksnys, vadovavęs vienam iš projektų „Rain“ – plačiajuosčio interneto plėtros kaimiškose vietovėse, sako, kad internetas Lietuvoje itin išplėtotas.

„Privačios įmonės plėtoja interneto ryšį tik tose vietovėse, kur galimas pelnas. Lietuvoje maždaug prieš 10 metų buvo „Rain“ projektas, inicijuotas Lietuvos valstybės su Europos Sąjunga. Šiais metais, baigus jį įgyvendinti, 98 proc. Lietuvos teritorijos bus padengta moderniausiu plačiajuosčiu interneto ryšiu. Taigi Lietuva dabar išėjo į pirmaujančių pasaulyje kelių valstybių gretas“, – pastebi L. Telksnys.

Egzistuoja ir „daiktų internetas“

„Facebook“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad vien Indijoje, išplėtus prieigą prie interneto nuo dabartinių 15 proc. iki 75 proc. lygio, būtų sukurta 65 mln. darbo vietų, sumažintas skurdas, mažėtų ankstyvų mirčių.

A. Rutkausko žodžiais, internetas, kaip ir visos technologijos, skatina progresą, todėl, pavyzdžiui,  sveikatos apsaugos sistema veikia patikimiau, greičiau reaguojama, greičiau ir lengviau keičiamasi duomenimis, o dėl to didėja vidutinė gyvenimo trukmė ir pan.

Be to, sako IT specialistas, jau egzistuoja „daiktų internetas: „Jau ne tik tradiciniai įrenginiai (kompiuteriai ar mobilieji telefonai) jungiasi prie interneto. Jungiasi ir kiti daiktai, namų apyvokos įrenginiai. Tarkim, sėdėdamas kavinėje, galiu užprogramuoti namuose esantį dulkių siurblį, kad, kol aš grįšiu, jis išsiurbtų kambarius.“

Kai gauni nemokamai, esi ne klientas, o produktas

M. Zuckerbergo projekto „Internet.org“ kritikai sako, kad galimybė prisijungti prie interneto nepalyginti mažiau svarbi nei vanduo ar medicina. Nors internetas žmonėms suteikia galių, drauge jas ir atima, paversdamas vartotojais ir rinkodaros taikiniais.

Be anksčiau minėtų programėlių, „Facebook“ nusipirko saulės baterijomis veikiančių bepiločių lėktuvų įmonę „Ascenta“ iš Didžiosios Britanijos. Tikslas toks pat – internetą padaryti prieinamą tolimose vietovėse. „Google“ irgi turi savo bepiločių lėktuvų programą.

Gausybę kritikos gauna ir „Facebook“. Ypač dėl to, kad už paslaugą žmonės moka dėmesiu ir asmenine informacija, o ne grynaisiais. Kai kas nors yra nemokama, esi ne klientas, o produktas.

Bet, kaip žurnale „Time“ pastebi žurnalistas ir rašytojas Levas Grossmanas, per pastarąjį dešimtmetį žmonija ne tik priprato prie „Facebook“: ji prie jo puolė išalkusi, lyg būtų ko nors panašaus laukusi visą gyvenimą, lyg tai būtų paskutinė žmonijos veislės socialinės infrastruktūros dalis.

Turint galvoje, kad „Facebook“ įkūrėjas M. Zuckerbergas irgi vargiai įsivaizdavo, kad jo sukurtas produktas vartotojų skaičiumi kada nors beveik prilygs Kinijai, abejoti, kad kuris nors jo planas nepasiteisintų su kaupu, būtų keistoka.