„Jeigu žmogus gimtų be mažojo kojos piršto, arba jo netektų, jis vis tiek galėtų daryti viską, ką panorėjęs“, – teigia Harvardo medicinos mokyklos ortopedinių operacijų ekspertė Anne Holly Johnson. Taigi kam reikalingi šie pirštukai?

Atsakymo reikia ieškoti žmogaus evoliucijos istorijoje. „Primatai savo pėdomis griebiasi, kabinasi į medžius, kad galėtų jais laipioti. Tačiau žmonėms to daryti nebereikia. Akivaizdu, jog mes medžiais nebešokinėjame ir kojomis už šakelių nebesikabiname. Mes kojos pirštus turime kaip evoliucinės raidos liekaną, nes kartu su kitomis žmogbeždžionėmis turime bendrus protėvius. Tačiau, būdami žmonėmis, šių ataugų mes nebenaudojame.“ – pasakoja Northwestern universiteto profesorė Anish Kadakia.

Nors mūsų pėdos mums nebereikalingos sugriebti objektus, tačiau jos neabejotinai padeda mums stovėti. Ypač svarbūs yra kaulai, jungiantys mūsų pirštus su kulkšnimi.

Už savo gebėjimą balansuoti ant dviejų kojų turime būti dėkingi 26 kaulams, kurie sudaro priekinę, centrinę ir užpakalinę dalis. Pirštai yra priekinėje dalyje.  Didysis kojos pirštas susideda iš 2 stambių kaulų, likusius pirštus sudaro 3 smulkesni. Su centrine dalimi pirštai jungiasi 5-iais ilgais padikauliais – kiekvienas atskiram pirštui. Padikaulio galai, vadinami „galvomis“ yra panašūs į krumplius.

Nors visi pėdos kaulai sudaro bendrą struktūrą, pagrindiniai kaulai, atsakingi už balansavimą yra padikauliai. „Mes vaikštome naudodamiesi į trikojį panašų mechanizmą. Trikojo kojas sudaro: didžiojo piršto „krumplis“, mažojo piršto „krumplis“ ir kulnas. Pašalinus vieną iš šių trikojo dalių, prarastume balansą.“ – aiškina „White Memorial Medical Group“ gydytoja Wenjay Sung.

Taigi, nors praradę mažąjį kojos pirštą, su problemomis nesusidurtume, visai kita kalba su padikauliu. Netekus šio atramos taško, praktiškai nebegalėtume bėgioti, vaikščioti ar šokinėti.