Kiek tokie tyrimai gali būti naudingi realioje situacijoje ir kas ten buvo sudėtingiausia?

„Pasiruošimas skrydžiui, na, tarkime, – ta lengvoji stadija renkant daugiau žinių, kaip žmonės gyventų ir dirbtų Marse. Apskritai šita Marso tyrimų bazė egzistuoja 20 metų. Ir jau 20 metų įvairios komandos ten keliauja, ir atlieka savo tyrimus bei kuria duomenų ir žinių bazę ateities kartoms, kurios nuskris į tikrąjį Marsą“, – pasakojo I. Popovaitė.

Kartu su ja tyrime dalyvavo dar trys žmonės, kurie dvi savaites praleido uždaryti laboratorijos erdvėje. Tai buvo 2021 metų rudenį. Paklausta, kaip ten pateko, mokslininkė sakė, kad ji rašė disertaciją apie žmonių bendravimą ir bendradarbiavimą mažose erdvėse ir naudojo duomenis iš šios tyrimų bazės. Taip pat pristatė savo tyrimus vienoje konferencijoje, susipažino su administracijos direktore, kuri ir pakvietė I. Popovaitę atvykti susirinkti pirminius duomenis.

„Sunkiausia buvo priprasti prie to, kad nors lauke gražus oras ir dykuma labai vilioja, niekada neišeisi pasivaikščioti, kai nori, – viską reikia suplanuoti iš anksto ir gauti patvirtinimą iš misijos kontrolės. Dar sunki buvo vadinamoji buitis, kai maistas – iš miltelių, viską daryti reikia patiems. Ribojamas vandens kiekis, tai po dušu irgi kiekvieną dieną nenusiprausi“, – atviravo mokslininkė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kokia tokio tyrimo reikšmė ir išvados? Pasak pašnekovės, jos tikslas buvo pabaigti savo disertaciją, kurią rašant atsižvelgta, kaip vyrai ir moterys sugyvena kartu, kaip socialinė lytis veikia darbo pasiskirstymą, emocijas ir apskritai visą mikrodinamiką grupėje.

„Į tai, kur buvau, galima žiūrėti kaip į smėlio dėžę eksperimentams. Kiekviena misija, kiekviena komanda, kuri ten nuvažiuoja, kažkiek prisideda prie mūsų žinių, kad pasiruoštume tikrosioms Marso ekspedicijoms. Tarkime, išmokstame, kaip daryti tyrimus lauko sąlygomis. Mano komandos kapitonė turėjo nešiojamą DNR skaitytuvą ir žiūrėjo, kaip galima replikuoti tyrimus, padarytus didelėse universitetų laboratorijose lauko sąlygomis. Nes kai nuvyksime į Marsą, ten didžiulių tyrimų laboratorijų nebus. Viskas bus labai paprasta, primityvu ir būtent žemėje bandydami sukurti sau kuo sunkesnes sąlygas, mes ir mokomės, kaip tai daryti ateityje“, – sakė I. Popovaitė.

Ten susiformuoja atskiros kultūros, atskiros elgesio normos, kurios skiriasi nuo tos visuomenės, kurią palikai, atvykdamas ten.

Pasak mokslininkės, net, jei žemėje sukuriamos sudėtingos sąlygos, jos vis tiek nėra Marso sąlygos, nes žmonės turi deguonies, tą patį slėgį – tiek ekstremalumo žemėje esą nesukursi. Tačiau svarbiausia čia – santykiai tarp žmonių, nes jei žemėje susipykus galima trenkti durimis, tai Marse to nepadarysi.

„Mes ten buvome tik dvi savaites, bet ir per jas pastebėjau, kad kai iš atskirų individų mes tapome viena komanda, pradėjome vienas kitą suprasti kone iš pusės žodžio. Pirmas kelias dienas visi buvo mandagūs, paslaugūs. Tačiau po savaitės šie santykiai susinormalizavo. Žinau iš kitų tyrimų, atliktų, tarkime, Antarktidoje ar panašiose vietose, kur žmonės gyvena ir po šešis mėnesius, ir ilgiau bei niekur negali išeiti. Ten susiformuoja atskiros kultūros, atskiros elgesio normos, kurios skiriasi nuo tos visuomenės, kurią palikai, atvykdamas ten“, – atviravo mokslininkė.

Paklausta, jeigu jai kas nors pasiūlytų skristi į Marsą, ar I. Popovaitė sutiktų, ši atsakė, kad taip, bet ne pirmuoju reisu, nes norėtų įsitikinti, kad gaus bilietą atgal.