Antradienį grupė pristatys naujausiąjį savo atradimą – antropoceno, siūlomos naujosios geologinės epochos, vadinamos „žmogaus amžiumi“, pradžios vietos nustatymą.

Iš esmės ši darbo grupė siekė atsakyti į tris klausimus.

Pirmasis klausimas maždaug toks: ar po milijono metų naujoms gyvybėms tyrinėjant sluoksniuotas Žemės uolienas ir nuosėdas, būtų galima įžvelgti pakankamai ryškų žmogaus pėdsaką, žymintį aiškią geologinę ribą? Jei taip, kada ji prasidėjo?

Tyrimo grupė padarė išvadą, kad taip, žmonių nenuilstamas progreso siekis išstūmė planetą ir jos gyventojus iš holoceno epochos, kuri prasidėjo prieš 11 700 metų, kai baigėsi paskutinis ledynmetis. Pasaulyje ir toliau kyla temperatūra, o jo gyvybę palaikančios sistemos žlunga.

Pasak grupės, antropoceno, kurio terminą 2002 metais pirmasis pasiūlė chemijos Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas (Paulas Krucenas), riba turėtų būti XX a. vidurys.

Tuomet smarkiai išaugusi šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija, tarša mikroplastiku, invazinės rūšys, atominių bombų bandymų padariniai, sukėlę radiaciją, ir tuzinas kitų žmogaus įtakos Žemėje didėjimo požymių tapo tuo, ką mokslininkai dabar vadina didžiųjų pokyčių metais (angl. the Great Acceleration).

Taigi lieka klausimas, kokia geologinė Žemės lokacija geriausiai įkūnija antropoceną, kurį nulėmė didžiulis žmonijos poveikis mūsų planetai.

Tai bus atskleista antradienį per bendras spaudos konferencijas, rengiamas mokslinės Maxo Plancko (Makso Planko) draugijos Berlyne ir darbo grupės mokslininkų susitikime Lilyje, Prancūzijoje.

Paradigmos pokytis

Minėtosios darbo grupės galutiniai sunkaus darbo rezultatai, pateikti kaip rekomendacijos, dabar turi būti patvirtinti Tarptautinės stratigrafijos komisijos ir Tarptautinės geologijos mokslų sąjungos skeptiškai nusiteikusių mokslininkų.

Pasak beveik visų susijusių asmenų, toks scenarijus yra mažai tikėtinas.

Uolienų ekspertai ginčijasi, ar antropoceną verta įtraukti į Tarptautinę chronostratigrafinę schemą, oficialią planetos 4,6 mlrd. metų laiko juostą. Kai kurie geologai teigia, kad ši epocha neatitinka techninių kriterijų, nors ir pripažįsta, kad tam tikras lūžis įvyko.

Kartu holoceno pabaigos ir naujos epochos pradžios žymėjimas priverstų mus susimąstyti apie pražūtingą žmonijos poveikį. Pirmą kartą Žemės istorijoje viena rūšis ne tik radikaliai pakeitė planetos morfologiją, chemiją ir biologiją, bet ir suvokia tai padariusi.

P. Crutzenas, gavęs Nobelio premiją už žmogaus sukurtų cheminių medžiagų, griaunančių apsauginį ozono sluoksnį, identifikavimą, tikėjosi, kad antropoceno sąvoka padės sutelkti dėmesį į būsimus iššūkius.

„Tai gali būti mokslinio mąstymo paradigmos pokytis“, – 2011 metais vykusiame simpoziume sakė jis.

Praėjus keliolikai metų daugelis mokslininkų, nagrinėjančių, kaip susikerta Žemės sistemos grandys, su tuo sutinka.

„Tai pripažinimas, kad „O Dieve, mes turime lūžio taškų. Dieve mano, holocenas yra vienintelė būsena, kuri gali mus palaikyti“, – naujienų agentūrai AFP sakė Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto (PIK) vadovas Johanas Rockstromas (Johanas Rokstriomas).

„Paradigmos pokytis yra suvokimas, kad paliekame holoceną ir įžengiame į antropoceną“, – pridūrė jis.

Didelis pasipriešinimas

Tačiau daugybė įtakingų mokslininkų ir toliau lieka neįtikinti. Jie prieštarauja, kad antropocenas būtų pripažintas oficialia epocha.

„Sąlygos, dėl kurių susidarė ledynmečio laikotarpis, nepasikeitė, todėl galime tikėtis, kad holocenas yra tiesiog dar vienas tarpledynmetis“, – praėjusiais metais tinklalaidei „Geology Bites“ sakė Tarptautinės stratigrafijos komisijos sekretorius Philas Gibbardas (Filas Gibardas), turėdamas omenyje keliolika mažųjų ledynmečių per pastarąjį milijoną metų.

Jis teigė, kad toks planetos modelis gali išlikti dar 50 mln. metų.

Kalbant apie antropoceną, P. Gibbardas pasiūlė jį vadinti įvykiu, apimančiu tūkstantmečius trukusius žmogaus aplinkos pokyčius.

Jis pažymėjo, kad geologijoje įvykiu gali būti bet kas – nuo vieno lietaus lašo, deformavusio molio gabalą, iki Didžiojo oksidacijos įvykio, prieš maždaug 2,2 mlrd. metų pakeitusio Žemės atmosferą.

Geologui Janui Zalasiewicziui (Janui Zalasevičiui), daugiau nei dešimtmetį vadovaujančiam antropoceno darbo grupei, besigrumiančiai su dideliu pasipriešinimu, tokio apibūdinimo nepakanka.

Pasak jo, oficialiai neratifikavus šio termino, susidarytų įspūdis, kad vis dar egzistuoja holoceno sąlygos, kurios leido suklestėti žmonijos civilizacijai.

„Akivaizdu, kad taip nėra, – sakė jis AFP. – Nerimauju, kad jei žodis „antropocenas“ ir toliau skirtingiems žmonėms reikš skirtingus dalykus, jis praras savo reikšmę ir paprasčiausiai išnyks.“

Galiausiai, anot J. Zalasiewicziaus, galime vadovautis tik įrodymais.

„Mokslas iš esmės bando nustatyti, kas yra tikra, o kas ne, – sakė jis. – O antropocenas yra tikras.“