Šį būsimą įvykį NASA pavadino „įdomia tyrimų galimybe“.

Raketa buvo panaudota 2015 metais iškeliant į orbitą NASA palydovą „Deep Space Climate Observatory“.

Nuo to laiko antroji raketos pakopa, arba greitintuvas, plūduriuoja vadinamojoje chaotiškoje orbitoje. Tai įprastas tokių nuolaužų likimas.

„Pagal jos dabartinę trajektoriją, antroji pakopa kovo 4 dieną turėtų atsitrenkti į tamsiąją Mėnulio pusę“, – naujienų agentūrai AFP sakė NASA atstovė.

Šio keturias tonas sveriančio objekto susidūrimo su Mėnuliu iš Žemės realiu laiku nebus galima pamatyti, o NASA zondas „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO), šiuo metu skriejantis aplink Mėnulį, taip pat neturės galimybių stebėti paties susidūrimo, nurodė atstovė.

Tačiau LRO galima būtų pasinaudoti vėliau ir padaryti nuotraukų, sudarysiančių galimybę palyginti padėtį prieš susidūrimą ir po jo.

Surasti kraterį „bus sunku, tam gali prireikti savaičių ar mėnesių“, sakė atstovė ir pridūrė, kad šis „unikalus įvykis suteikia įdomią tyrimų galimybę“.

Žinomos masės ir greičio (9 tūkst. km per val.) objekto padaryto kraterio, taip pat smūgio išmuštos medžiagos tyrimai gali papildyti žinias apie Mėnulį.

Moksliniais tikslais Žemės palydove jau anksčiau buvo tyčia sudaužomi kosminiai aparatai.

Pavyzdžiui, 2009 metais NASA ieškodama vandens pasiuntė raketos pakopą, kuri rėžėsi į Mėnulį netoli jo pietinio ašigalio.

Tačiau prognozuojamas įvykis bus pirmas pastebėtas netyčinis susidūrimas.

Astronomas Billas Gray (Bilas Grėjus), kuris yra sukūręs kompiuterinę programą, leidžiančią apskaičiuoti asteroidų bei kitų kosminių objektų trajektorijas ir naudojamą NASA finansuojamose kosmoso stebėjimo programose, pirmasis apskaičiavo naują šios kosminės šiukšlės susidūrimo su Mėnuliu kursą.

Jo nuomone, kosmines šiukšles, kai tik įmanoma, reiktų nukreipti į Mėnulį: „Jei jos pataikytų į Mėnulį, tuomet iš to kažką sužinotume.“