Marso planetos ašis pasviro ne šiaip šimtosiomis ar tūkstantosiomis laipsnio dalimis – Marso sukimosi ašis pasviro visais 20–25 laipsniais.

Beprecedentis ugnikalnio išsiveržimas Marse įvyko prieš 3–3,5 mlrd. metų, kai planetos klimatas buvo gerokai drėgnesnis ir šiltesnis nei dabar. Tąkart sprogo didžiausias ugnikalnis Saulės sistemoje Tarsidės vulkaninis kupolas. Superugnikalnis turėjo būti maždaug 154 km ilgio ir 124 km pločio.

Jam išsiveržus buvo smarkiai pažeista planetos pluta ir mantija, todėl visa planeta pasisuko 25 laipsnių kampu. Vulkaninio sprogimo metu į paviršių išsiliejo milijardai milijardų tonų lavos ir magmos.

Neatmestinas variantas, jog po šio išsiveržimo galėjo susiformuoti senovinių Marso upių vagos. Taip pat toks įvykis gali paaiškinti, kodėl Marse taip toli nuo ašigalių yra tiek daug požeminių vandens "ledynų" – giliai grunte slūgsančių vandens ledo masyvų.

Toks įvykis leistų paaiškinti, kodėl didžiausiais Saulės sistemoje ugnikalniais garsėjanti Tarsidės sritis Marse (čia stūkso ne tik didžiausias Saulės sistemos ugnikalnis Olimpas (21 km), bet ir dar trys ne mažiau įspūdingi užgesę ugnikalniai) plyti ties planetos pusiauju.

Manoma, kad kolosalaus dydžio superugnikalnis prieš 3,5 mlrd. metų išsiveržė maždaug ties dvidešimtąja šiaurės pusrutulio lygiagrete. Vulkaninis aktyvumas toje srityje tęsėsi šimtus milijonų metų – po jo susiformavo 5 tūkst. km skersmens vulkaninis plokščiakalnis (dabartinė Tarsidės sritis), kuris yra vidutiniškai 12 km storio. Manoma, kad jo masė prilygtų 1/70-ajai Mėnulio masės – tiek medžiagos išsiveržė per stichijos šėlsmą Marse.

Nieko stebėtino, kad po išsiveržimo persigrupavus mantijos ir plutos medžiagai, pasikeitė ir planetos posvyris, taip pat pasislinko pusiaujas. Todėl Tarsidės sritis atsidūrė pusiaujo zonoje.

Taip pat tai reiškia, kad iki šio išsiveržimo Marso ašigaliai buvo visai ne ten, kur jie yra dabar. 2010 m. Arizonos universiteto geologas Isamu Matsuyama buvo pateikęs geofizinį modelį, iliustruojantį, kad nuo Marso paviršiaus dingus Tarsidės vulkaniniam kupolui, turėjo pasikeisti planetos ašies posvyris.

Tyrimui vadovavusių prancūzų geomorfologų Sylvainas Bouley (Universite Paris-Sud) ir Davidas Baratoux (Universite Toulouse III – Paul Sabatier) atradimas iš esmės keičia prieš 4 mlrd. metų buvusią Marso paviršiaus sampratą ir koreguoja Marso įvykių chronologiją. Pagal naujausią scenarijų, skysto vandens stabilumo periodas, per kurį susiformavo upių slėniai ir vagos, siejamas su Tarsidės kupolo išsiveržimu. Po šio išsiveržimo susiformavo toks Marso paviršius, koks yra ir dabar.