Anot jo, norint darbo rinkoje būti konkurencingais ir už kitus pranašesniais specialistais, turime būti kūrybiški.

„Dizaino aspektas mechanikos srityje kuria ypač didelę pridėtinę vertę“, – tikina A. Vilkauskas, kalbėdamas apie tai, ką bendro turi mechanika su dizainu.

Nors visada pasisako už lyčių lygybę, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas nepaneigia fakto, kad vyrų ir moterų mąstymo modeliai skiriasi. Todėl, jo nuomone, jei mechanikos inžineriją pasirenka merginos, turinčios dar ir meninę prigimtį bei polinkį į dizaino sritį, jos atveria daugybę naujų perspektyvų ir galutinis rezultatas tampa ženkliai geresnis ir įdomesnis.

„Juk pramoninis dizainas yra būtent inžinerijos ir meno sąjunga“, – pastebi A. Vilkauskas.

Iš Dzūkijos kilęs vyras, KTU studijavo mechanikos inžineriją, ilgus metus dirbo tyrėju, kurį laiką save realizavo ir pramonės sektoriuje. Tačiau galiausiai grįžo į universitetą, kur šiuo metu vadovauja vienam iš devynių universiteto fakultetų.

Apie studijų ir karjeros pasirinkimus, inžinierių poreikį rinkoje, pastaruosius dešimt metų vykstančius pokyčius ne tik mechanikos srityje, bet ir universitete, su A. Vilkausku kalbamės plačiau.

– Kuo jus sužavėjo mechanikos inžinerija?

– Nuo pat vaikystės man buvo smalsu, kaip ir kodėl veikia tam tikri daiktai ar prietaisai. Būdamas moksleiviu atradau fiziką kaip itin įdomų mokslą. Tam, be abejo, didelės įtakos turėjo puikus mokytojas, gebėjęs mus, moksleivius, sudominti, paaiškinti, parodyti. Mano nuomone, šiuolaikinėms kartoms neretai sunku suprasti tiksliuosius mokslus todėl, kad trūksta kompetentingų mokytojų, kurie turėtų motyvacijos ir kantrybės išaiškinti ne visada lengvai suprantamus dalykus, ieškoti atsakymų kartu su moksleiviais, o ne „atiduoti“ atsakymą be jokio konteksto.

– Kas lėmė jūsų pasirinkimą studijuoti KTU?

– Galvodamas apie savo ateities specialybę – mechanikos inžineriją, rinkausi ne miestą, bet būtent universitetą. KTU nusipelnęs savo vardą šioje srityje – ne veltui ištisus dešimtmečius viešojoje erdvėje galima išgirsti KTU vadinant „inžinierių kalve“. Tiesa, pastaraisiais metais inžinierių trūkumas tiek viešajame, tiek verslo sektoriuje kelia nerimą, tačiau svarbu suprasti, kad šiuolaikinis pasaulis neatsiejamas nuo pramonės evoliucijos, technologijų progreso ir inovacijų.

– Kokie buvo jūsų pirmieji metai iš Alytaus atvykus studijuoti į Kauną?

– Negalėčiau teigti, kad jie buvo sunkūs. Labiau tiktų žodis „kitokie“. Tai buvo visiškai naujas gyvenimo etapas, kuriame teko išmokti savarankiškumo. Universitetas – jau nebe mokykla: čia daugiau laisvės, su kuria kartu atkeliauja ir atsakomybės jausmo ugdymas. Paskaitų lankomumas, žinių įvertinimas, gebėjimas derinti studijas ir studentišką gyvenimą, galiausiai netgi buities darbai tampa tavo paties atsakomybė, kurios negali perduoti tėvams ar pedagogams.

– KTU buvote ir studentas, ir tyrėjas, šiuo metu esate Mechanikos ir dizaino fakulteto dekanas. Kaip keitėsi jūsų požiūris į studijas, mokslą, galiausiai – patį universitetą ir jo bendruomenę?

– Tikiu, kad ir anksčiau, ir dabar gebu išlaikyti objektyvų požiūrį į studentą. Jaunas žmogus, besiformuojanti asmenybė ateina į universitetą gauti kokybišką išsilavinimą, todėl mūsų pareiga yra padaryti viską, ką leidžia mūsų galimybės, kad jam tai suteiktume.

Greta akademinių žinių labai svarbi ir psichologiškai tinkama aplinka. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet tikiu, kad tai prisideda prie motyvacijos mokytis bei gerų akademinės bendruomenės santykių. Kai studentas su dėstytoju, darbo vadovu ar dekanu gali drąsiai kalbėtis apie jam kylančius sunkumus, tuomet rasti sprendimą yra kur kas paprasčiau negu ieškant jo vienam.

– Kurį laiką dirbote pramonės sektoriuje tačiau sugrįžote į akademinę bendruomenę. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Dirbau gynybos technologijų srityje, kai KTU prasidėjo „pokyčių banga“. Naujos idėjos, šiuolaikinis požiūris ir begalinis troškimas siekti daugiau mane paskatino prisijungti prie kritinės masės žmonių, kurie norėjo keisti KTU į geresnį universitetą.

– Viešojoje erdvėje jau kuris laikas vis dažniau ir garsiau kalbama apie inžinierių trūkumą. Kodėl, jūsų nuomone, abiturientai mieliau renkasi socialinių mokslų sritis, o ne inžineriją?

– Todėl, kad moksleivių pakankamai nesudomina mokyklose. Kartais mokytojams trūksta motyvacijos ieškoti novatoriškų mokymo būdų ar priemonių, o moksleiviams neretai pritrūksta kantrybės ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus.

Žiūrint plačiau, šiuolaikinis jaunimas vis mažiau „gyvai“ prisiliečia prie inžinerinių įrenginių. Jie puikiai žino technologijų funkcijas, bet neturi supratimo, kaip jos veikia. Jei namuose ir mokykloje vaikai būtų ugdomi pažinti dalykus, jei būtų skatinamas jų prigimtinis smalsumas, tada vėlesniame amžiuje būtų kur kas lengviau tuo domėtis, klausti, ieškoti atsakymų, daryti pažangą.

Džiaugiuosi KTU inžinerijos licėjumi, kuris dirba būtent šia kryptimi. Inžinerija nėra vien fizika ar matematika. Inžinerija moko, kaip gamtos dėsnius pritaikyti praktikoje, sukurti produktą ar pridėtinę vertę žmogui.

Tačiau šalia to yra ir tam tikras filosofinis aspektas, socialinės atsakomybės momentas. Žmogaus inžineriniai kūriniai gali padėti visuomenei ar pasauliui tiek pat, kiek ir jam pakenti. Inžinierius, kaip kūrėjas, turi būti atsakingas ir numatantis bent kelis žingsnius į ateitį. Tiek socialinė, tiek asmeninė atsakomybė turėtų būti pradėta ugdyti namuose ir mokykloje. Universitetas šias savybes padeda geriau ir aiškiau suprasti, atrasti priežastinius ryšius ir veiksmų pasekmes.

– Renkantis profesiją dažnai galvojama ir apie ateities perspektyvas. Kokios perspektyvos laukia inžinerijos specialistų?

– Pirmiausiai reikėtų galvoti apie tai, kad perspektyvą kuria ne kas kitas, kaip pats žmogus. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo troškimus, pasirinkimus ir išbandytas galimybes. Inžinerija atveria nepaprastai daug galimybių, nes mes gyvename technologijų pasaulyje. Be technologijų ir inžinerinių sprendimų pasaulis su nuolatos augančia populiacija virstų chaosu. Žmonės nori gyventi gražiai, švariai, patogiai, o tam reikalinga inžinerijos sąsaja su aplinka ir tvarūs sprendimai.

Kalbant konkrečiai apie mechanikos inžineriją, ji supa mus daugybėje kasdienio gyvenimo sričių, tik mes jos neatpažįstame. Automobiliai, lėktuvai, kosminiai aparatai, reaktyviniai varikliai, ginklų ir gynybos pramonė, karinė technika – šias technologijas kuria, tobulina ir valdo žmonės, inžinieriai, kuriems būtinos mechanikos žinios.

– Ilgą laiką mechanika buvo vadinama „vyriška“ specialybė. Ar pastebite pokyčius šioje srityje? Kaip keičiasi lyčių stereotipai?

– Per pastaruosius dešimtmečius šioje srityje galime pastebėti labai didelių ir teigiamų pokyčių. Dabar merginų, studijuojančių mechanikos inžineriją, yra kone tris kartus daugiau negu, tarkim, prieš dvidešimt metų. Merginos atsineša kitokį požiūrį, įžvalgas, idėjas.

Aš visada pasisakau už lyčių lygybę, tačiau negalime paneigti fakto, kad vyrų ir moterų mąstymo modeliai skiriasi. Jeigu mechanikos inžineriją pasirenka merginos, turinčios dar ir meninę prigimtį, polinkį į dizaino sritį, jos atveria daugybę naujų perspektyvų ir galutinis rezultatas tampa ženkliai geresnis ir įdomesnis. Juk, pavyzdžiui, pramoninis dizainas yra inžinerijos ir meno sąjunga.

– Šiuo metu vadovaujate KTU Mechanikos ir dizaino fakultetui. Ką bendro turi mechanika su dizainu ir kokią vietą kūryba užima mechanikos srityje?

– Inžinerijos prasme, šis mokslas yra grįstas modeliais ir parametrais. Tačiau žvelgiant iš kūrybinės perspektyvos, įvedus šiek tiek chaoso, netikėtumo elementų į jau esantį modelį, galime gauti labai patrauklų rezultatą. O būtent menas inžinerijoje ir yra tas netikėtumo elementas. Norint būti konkurencingais rinkoje, būti pranašesniais už kitus, kurti inovacijas, turime būti kūrybiški. Dizaino aspektas šioje srityje kuria didelę pridėtinę vertę.

– Kaip keičiasi studentų ir dėstytojų kartos? Kas jus žavi šiuose pokyčiuose?

– Mane žavi tai, kad dėstytojas ir studentas šiandien yra arčiau vienas kito. Daugelis dėstytojų ilgainiui suprato, kad studentai yra ir paslaugos gavėjai, partneriai, būsimieji kolegos, todėl ilgus metus egzistavusi tarsi nematoma atskirtis yra ženkliai sumažėjusi.

Dėstytojo vaidmuo sparčiai keičiasi ir jis nebėra vienintelis studento informacijos šaltinis. Dėstytojas dabar yra studento partneris, turintis daugiau praktinės ir akademinės patirties bei kompetencijų. Šiandieniniame aukštojo mokslo studijų procese mes mokomės kartu su studentais: ieškome naujausios ir aktualiausios informacijos, diskutuojame, dalinamės įžvalgomis ir vieni kitus papildome. Dėstytojo patirtis padeda greičiau išspręsti kylančias problemas, tačiau studentas yra tas žmogus, kuris skatina dėstytoją nepaliaujamai domėtis savo sritimi ir nuolatos ieškoti atsakymų į studentui kylančius klausimus bei aplinkos ir pramonės progreso iššūkius.