Budapešte įsikūrusio Eutvoso Lorando (Etvešo Lorando) universiteto mokslininkai analizavo, kaip žmogaus geriausi draugai suvokia savo šeimininkų kalbą. Pirmadienį mokslo žurnale „Science“ paskelbtoje studijoje sakoma, kad šunų smegenys pajėgios interpretuoti, ką – ir kaip – mes sakome.

Šunų, kaip ir žmonių, kairysis smegenų pusrutulis atsakingas už žodžių atpažinimą, o dešinysis – už intonacijos interpretavimą. Malonumo pojūtį lemiantys smegenų centrai sužadinami tik tuomet, kai malonius, giriančius žodžius lydi atitinkama intonacija, nustatė mokslininkai. Šios išvados perša mintį, kad žodinės informacijos apdorojimo nerviniai mechanizmai išsivystė daug anksčiau, negu iki šiol manyta, ir kad jie nėra unikalūs žmonių smegenims.

Gyvenant aplinkoje, kur girdima daug tariamų žodžių – pavyzdžiui, šeimos namuose, – gebėjimas suprasti žodžių prasmę gali išsivystyti netgi kalbėti nesugebančių gyvūnų smegenyse, rodo studija.

„Žmogaus smegenys ne vien atskirai analizuoja, ką sakome ir kaip sakome, – jos taip pat apjungia abiejų rūšių informaciją, išvesdamos vieningą prasmę“, – sakė Eotvoso Lorando universiteto mokslininkas Attila Andicsas (Atila Andičas).

„Mūsų išvados rodo, kad šunims visa tai irgi būdinga ir kad jie naudoja labai panašius smegenų mechanizmus“, – pridūrė jis.

Šis atradimas gali padėti užtikrinti geresnį šunų ir žmonių bendravimą bei bendradarbiavimą.

Mokslininkai tyrinėjo smegenis 13-os šunų, įpratintų prie tyrimų magnetinio rezonanso skeneriu. Nejudamai pritvirtinti šunys gulėdavo ir klausydavosi savo šeimininko žodžių, o tyrėjai tuo metu matuodavo jų smegenų aktyvumą.

Buvo nustatyta, kad smegenų sritis dešiniajame pusrutulyje aktyvuodavosi, kai šuo stengdavosi atskirti malonią arba neutralią intonaciją. Tyrėjai jau anksčiau nustatė, kad ta pati šunų smegenų sritis interpretuoja neverbalinius garsus, perteikiančius emocijas.

Atitinkama žmonių smegenų sritis atlieka panašų vaidmenį, todėl tikėtina, kad intonacijos prasmę interpretuojantis mechanizmas nėra konkrečiai susijęs su kalba.

„Žodžiai yra unikali žmonių ypatybė ne dėl ypatingų nervinių pajėgumų, o dėl mūsų išrasto gebėjimo juos išnaudoti“, – sako mokslininkai.