Prekybos tinklo „Iki“ konditeris Thierry Lauvray kviečia išbandyti kepinį, kuris skoniu ir traškumu panašus į tradicinį šimtalapį, tačiau jį paruošti lengviau.
Tradicinis, sviestu kvepiantis ir saldžiomis aguonomis viliojantis šimtalapis – vienas iš kepinių, kuriuos daugelis prisimena iš vaikystės. Manoma, kad jo šaknys siekia XIV a., kai Vytauto Didžiojo kviečiama į Lietuvą atsikėlė totorių bendruomenė ir atsivežė savąsias kepimo tradicijas. Būtent totorės moterys šį pyragą ir kepė, ypač – Alytaus regione, o laikui bėgant receptas išplito.
Nors šimtalapio istorija siekia šimtmečius, šis turtingo skonio ir aromato kepinys vis dar vertinamas ir mėgstamas šiuolaikinių kartų. Tiesa, dažnas pabūgsta jį kepti pats. Suprantama: klasikinis receptas reikalauja ne tik kantrybės, bet ir tikro meistriškumo.
„Šimtalapis – vienas iš receptų, į kurį net patyręs konditeris žiūri pagarbiai. Jį kepu ir pats – šį pyragą pradėjome kepti „Iki“ parduotuvių kepyklose Kalėdų laikotarpiu, tačiau pirkėjams jis taip patiko, kad liko iki šiol. Prancūzijoje augau valgydamas kruasanus ir sluoksniuotos tešlos gaminius, tad maniau, kad šimtalapis man bus pažįstamas, tačiau ši lietuviška klasika yra savito charakterio ir reikalauja virtuoziškumo“, – sako T. Lauvray.
Mielinė tešla turi būti iškočiota iki skaidrumo – tokia plona, kad pro ją kone būtų galima skaityti laikraštį. Kiekvienas lakštas atskirai tepamas sviestu, džiovinamas, o paskui sluoksniuojamas vienas ant kito. Pyrage turėtų būti galima suskaičiuoti visą šimtą lakštų – plonyčių, apgaubusių gardų aguonų ir razinų įdarą.
Šimtalapio istorija siejama ir su Krymo totorių kepamu pyragu burma. Tiesa, šis šimtalapio pusbrolis paprastai būna nesaldus, o vietoj sluoksniuotos mielinės tešlos naudojama filo tešla. Šią idėją galima panaudoti ir ruošiant modernų kepinį, kuris primins mūsiškį šimtalapį: pasiskolinti iš giminingo pyrago tą patį plonučių lakštų principą ir pritaikyti mėgstamam šimtalapio skoniui. Rezultatas – traškus, sluoksniuotas kepinys, tik be ilgų valandų virtuvėje, paruošiamas greitai ir pigiai.
„Filo tešla atleidžia klaidas – net jei lakštas šiek tiek suplyšta, niekas nepastebės. Šaldyta tešla gamybą palengvina, bet vieno nepakeičia – sviesto. Jį rinkitės kokybišką ir negailėkite. Tai šio pyrago pagrindas, kaip ir gaminant kruasanus: būtent sviestas suteikia traškumo ir kvapo, dėl to visi prašys antro gabalėlio“, – sako T. Lauvray.
Tinginių šimtalapis
- 1 pakuotė filo tešlos (450 g),
- 300 g sviesto,
- 200 g aguonų,
- 100 g cukraus,
- 100 g razinų,
- 100 ml pieno,
- 1 šaukštelis vanilinio cukraus,
- miltelinio cukraus patiekti.
Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Kepimo formą (apie 30x20 cm) patepkite sviestu. Razinas užpilkite vandeniu. Aguonas užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite bent 15–20 minučių išbrinkti. Tuomet nupilkite vandenį, sumaišykite jas su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir pienu – išeis tirštas, kvapnus įdaras. Aguonas rekomenduojama trumpai patrinti trintuvu – masė bus vientisesnė ir geriau laikysis tarp sluoksnių. Sviestą ištirpinkite, bet neužvirinkite. Filo tešlos lakštus išdėliokite ant stalo ir uždenkite drėgnu virtuviniu rankšluosčiu – taip jie nesudžius. Imkite po vieną lakštą, gausiai patepkite ištirpusiu sviestu ir dėkite į formą. Pakartokite su 4–5 lakštais – tai bus apatinis pagrindas. Ant pagrindo tolygiai paskirstykite pusę aguonų įdaro ir pabarstykite razinomis. Uždenkite dar 3–4 sviestu apteptais filo lakštais, paskirstykite likusį įdarą, razinas ir galiausiai sudėliokite paskutinius lakštus, kiekvieną jų tepdami sviestu. Viršutinį lakštą patepkite ypač dosniai – nuo to priklausys traškumas. Kepkite 180 °C temperatūroje 30–35 minutes, kol viršus taps gražios auksinės spalvos ir traškus. Išėmę iš orkaitės, leiskite šiek tiek atvėsti, o patiekdami gausiai apibarstykite milteliniu cukrumi.
Patarimas: aguonų įdarą galima papildyti šaukštu medaus ar trupučiu citrinų žievelės – skonis bus sodresnis ir išraiškingesnis.
Naujausi komentarai