„Auksas lieka toks, koks ir buvo“, – teigė mirusio senelio žiedo savininkas Thijs Van Vijnckt, paklaustas, ar ištrauktas žiedas atrodė taip pat.

Naras pasakoja, kaip rado šio vyro senelio, iškeliavusio jau anapilin, žiedą vieno ežero dugne. Belgas žiedą pametė seniai – dar prieš septyniolika metų.

„Dūkome ant plūduriuojančio vandens pontono. Draugas jau ketino šokti į vandenį, o aš jį pastūmiau. Bandydamas išsilaikyti, jis griebė už grandinėlės su mano senelio žiedu. Pamačiau, kaip tas dingo vandenyje“, – pasakojo T. Van Vijnckt.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Prieš porą metų vyras kreipėsi į narus iš organizacijos „Pamesta ir rasta“. Šie savanoriai ieško pamestų daiktų visur – kartais net mėšlo krūvose. Žiedą rado po trijų nardymų lediniame vandenyje ir tai buvo tikras emocijų pliūpsnis.

„Jis bus be galo laimingas – neįtikėtina“, – džiaugėsi žiedą radęs naras.

„Tai buvo jaudinanti akimirka. Jis vis dėlto vilkėjo naro kostiumą, bet man buvo nė motais – iškart apkabinau. Nesitikėjau, kad susigrąžinau senelio žiedą“, – sakė žiedo savininkas.

Beje, narai su specialiu metalo detektoriumi randa įvairiausius daiktus.

„Šis prietaisas toks geras, kad iš anksto žinome, ar žiedas auksinis, ar sidabrinis, ar tai telefonas, ar skardinė. Iš garsų ir ekrane rodomų skaičių aišku, ir kaip giliai jis guli“, – paaiškino naras.

Atgavęs žiedą, savininkas jau saugo jį kaip savo akį.

„Jis kabo ant kaklo, nuo kur ir dingo prieš septyniolika metų. Viliuosi jį nešioti visą likusį gyvenimą, bet prieš maudynes jau nusiimu“, – šypsojosi vyras.