Romėnai šlapimą naudojo kaip burnos skalavimo skystį. Jie tvirtino, kad šlapimas veikia puikiai – jei dantis skalauji šlapimu, jie yra baltesni ir sveikesni. Tam buvo naudojamas ir žmonių, ir galvijų šlapimas. Patys romėnai iš tuo juokdavosi – matydami ką nors su balta šypsena sakydavo, kad jo burna yra pilna šlapimo.

Šlapime yra amoniako – medžiagos, kuri yra daugelio valiklių sudėtyje. Mokslininkai mano, kad prie šlapimo, kaip dantų higienos priemonės, veiksmingumo prisideda ir karbamidas – bespalviai, bekvapiai tetragoninės singonijos šaldančio skonio kristalai.

Nors viešųjų vonių kultūra buvo gaji didžiąją imperijos gyvavimo laiko dalį, žmonės kasdien tikrai nesiprausė. Todėl abejotina, ar jie buvo labai susirūpinę ir dantų higiena – šlapimas tikriausiai buvo naudojamas labai retai.

Kita vertus, šlapimas praversdavo ne tik burnai išsiskalauti. Romėnai jį taip pat naudojo žemdirbystėje ir net odų dažyme. Odų meistrai taip pat naudojo ir išmatas, kurios, kaip manoma, suminkštindavo odą.

Pabuvęs šlapimas naudotas ir skalbyklose, kuriose darbininkai kojomis trypdavo drabužius dvokiančiame šlapimo ir kitų medžiagų tirpale. Vėliau drabužiai būdavo išskalaujami.

Vėliau šlapimas naudotas ir medicinoje. Jis padėdavo dezinfekuoti žaizdas, nudegimus, skorpionų įgėlimus.