Piemuo nutarė ne tik pats paragauti kelias uogas, kad įsitikintų jų poveikiu, bet ir papasakojo apie tai vietos vienuolyno abatui.

Abatas paprašė saujelės uogų, pasidalijęs keliomis su kitais vienuoliais paragavo, bet skonis jiems nepatiko, tad įmetė jas į netoliese degusį laužą. Netrukus pasklido itin malonus aromatas.

Apdegusios uogos buvo išgriebtos iš žarijų, sumaltos ir ištirpintos karštame vandenyje – būtent taip buvo pagamintas pirmasis pasaulyje kavos puodelis.

Kai kur manoma, kad kavą atrado šeichas Omaras. Tarp žmonių jis garsėjo gebėjimu malda išgydyti ligonius. Vieną dieną išalkęs Omaras suvalgė keletą nežinomų uogų, jų skonis jam pasirodė per kartus, tad nutarė jas paskrudinti, tačiau dėl to jos tik sukietėjo.

Galiausiai pabandė jas išvirti. Paragavęs skysčio, kuriame virė uogos, Omaras pasijuto energingas, šis gėrimas jam padėjo išlikti budriam ištisas dienas.

Jo neva stebuklingas atradimas sulaukė tokios didelės pagarbos, kad jam buvo leista grįžti namo į Mochą, ten jis buvo paskelbtas šventuoju, o žinia apie kavą pasklido po visą pasaulį.

Buvo laikotarpis, kai buvo manoma, kad kava – nuodėminga.

Kai kava atkeliavo iki Europos, pirmiausia ji buvo iškrauta Venecijoje, nes šis miestas prekiavo su Viduržemio jūros regiono kaimynais. Tačiau iš pradžių į kavą žiūrėta įtariai.

Visur sklido kalbos apie egzotišką ir svaiginantį gėrimą. Katalikams tai buvo „karštasis šėtono išradimas“, dvelkiantis islamu ir įtartinai panašus į vyno, naudojamo Eucharistijoje, pakaitalą, tad jo gerti tikintiesiems – nevalia.

Kilus tokiai sumaiščiai, įsikišo popiežius Klemensas VIII, jis pats paragavo kavos ir paskelbė, kad tai iš tiesų dėmesio vertas gėrimas.

Paragavęs kavos, jis šmaikščiai pareiškė: „Šis velnio gėrimas toks skanus, tad turėtume apgauti velnią ir jį pakrikštyti!“

Nuo tada kava buvo praminta velnio gėrimu.