Vieniems metams Greta Taubert buvo išsižadėjusi mūsų vartotojiškos visuomenės. Ši 30 metų vokietė, kuri tuos metus valgė, gėrė ir rengėsi neišleisdama nė cento, norėjo pažiūrėti, koks būtų gyvenimas, jeigu žlugtų ekonominė sistema.

O ko labiausiai ji trokšta po 12 vartojimo abstinencijos mėnesių? „Pėdkelnių“, – spontaniškai atsakė ji, apkabinusi kapučino puodelį kavinėje Leipcige – mieste buvusioje Rytų Vokietijoje.

„Ir tualeto reikmenų“, – skubiai pridūrė ji, atmesdama ilgų šviesių plaukų sruogą.

Dabar atėjo galas savos gamybos dezodorantams, veido kremams ir dantų pastoms – garantuotai 100-u proc. natūraliems.

„Pati gaminausi net šampūną, – sakė ji. – Bet pradėjau atrodyti tarsi neandertalietis. Mano draugai kalbėjo man: „Dabar jau eini per toli“, – juokėsi G.Taubert.

Visus metus ši laisvai samdoma žurnalistė mainė sijonus ir kelnes dėvėtų drabužių mainų parduotuvėse ir dirbo žemę kolektyviniame sode, kad užsiaugintų kopūstų ir bulvių.

Per atostogas ji autostopu nukeliavo maždaug 1,7 tūkst. km ir pabuvo Barselonoje, nors ir neteisėtai užimtame name.

Patyrusi tokių ekstremalių dalykų, ji parašė ir vasario mėnesį išleido knygą „Šių dienų apokalipsė“ (Apokalypse Jetzt!), kurią pavadino pagal garsųjį Francis Fordo Coppolos (Fransio Fordo Kopolos) 1979 metų filmą apie Vietnamo karą (Apocalypse Now).

Knygoje ji pasakoja apie savo gyvenimą toli nuo „H&M“ drabužių kabyklų, nuolaidas siūlančių prekybos centrų kartoninių dėžių ir, tuo pačiu, nuo nemenko šiuolaikinės vartotojų visuomenės atliekų kiekio.

„Mantra „Daugiau, daugiau, daugiau““

Jos „ekominimalistinis“ nuotykis prasidėjo vieną sekmadienio popietę senelės namuose, kur ji susimąstė prie kumpio ir sūrio sumuštinukais, obuolių pyragu, varškės plokštainiu, kremu perteptu pyragu, vaniliniais sausainiais ir kava nukrauto stalo – vos pora valandų po gausių pietų.

„Kai pasakiau, kad norėčiau pieno, mano senelė padėjo ant stalo šokolado, bananų, vanilės ir žemuogių skonio miltelius“, – prisiminė G.Taubert.

„Mūsų ekonominė sistema yra pagrįsta begalinio augimo perspektyva, bet mūsų ekologinis pasaulis yra ribotas, – rašė ji. – Mantra „daugiau, daugiau, daugiau“ mūsų labai toli nenuves“.

2012 metais Vokietijoje į šiukšles buvo išmesta beveik 7 mln. tonų maisto – vidutiniškai 81,6 kg vienam žmogui.

G.Taubert sako, kad Europos krizės metai atkreipė dėmesį į dabartinio ekonominio modelio ribas.

„Žmonės suprato, kad nieko neišsprendė finansinės pagalbos paketais ir Europos stabilumo mechanizmu, – sako ji. – Mes tik tęsiame taip, kaip praeityje, bet ši sistema neturi tvirto pamato“.

Jos argumentai primena tuos, kurie yra išdėstyti britų rašytojų Roberto ir Edwardo Skidelsky (Roberto ir Edvardo Skidelskių) 2012 metų knygoje „Kiek daug gana?“ (How Much Is Enough?). Joje teigiama, kad šiuolaikinį pasaulį valdo nepasotinamas troškimas sukaupti vis daugiau pinigų ir daiktų.

Tendencija „mažiau yra daugiau“ sulaukia vis daugiau sekėjų ir skatina tokius dalykus, kaip dalijimosi maistu svetainės internete ir „knygų medžiai“ Berlyne, kur žmonės palieka ir pasiima savo mėgstamus skaitinius.

Pietų Europoje, kuri skaudžiai nukentėjo nuo krizės, darbo neturintys graikų jaunuoliai mainais į anglų kalbos kursus moko, pavyzdžiui, sodininkauti.

Per savo didįjį nuotykį G.Taubert sutiko neohipių, ekoekstremistų ir survivalistų, ir, kaip su humoru aprašo knygoje, išmoko susidoroti su lauko tualeto subtilybėmis.

„Šiandien bandau inkorporuoti į savo kasdienį gyvenimą tai, ko išmokau per tuos metus, – sakė ji. – Bet džiaugiuosi, kad nebegyvenu taip radikaliai“.