„Anomalija OM“ – tai kelionė į Hado karalystę. Spektaklis įkvėptas mito apie Orfėją ir Euridikę. Mite pasakojama apie ilgesį, kurio vedamas žmogus ryžtasi keliauti į mirusių karalystę ir iš ten susigrąžinti savo mylimąją.

„Anomalija OM“ – tai savotiškas maldos kelias: kuriame žiūrovas sutiks požemių pavidalus, trigalvius šunis, saugančius vartus, milžinus auginančius gėles, žmones iš meilės neriančius į Sikstą, žalmarges besiganančias dykumoj.

Psichologinio žaidimo elementais paremtas spektaklis prasidės tik tada, kai žiūrovas išdrįs įžengti į tuštumą ir rasti sau vietą joje. Spektaklis pasibaigs, kai žiūrovas ištars m nosinę anomalinių apeigų tekstu.

„Mūsų žaidimas labiau psichologinis, intelektualinis, kuris vyksta žmogaus galvoje, nes spektaklyje yra tam tikrų kodų ir žaidybinių dekonstrukcijų. Nesinori sukurti lūkesčio ar baimės, kad čia bus kažkas itin interaktyvaus“ – atviravo režisierė E. Kazickaitė.

Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė. / Organizatorių nuotr.

„Mes su žmonėmis norėjome kalbėtis apie jų baimes, o viena iš tokių populiariausių baimių – mirties baimė, kuri masiškai suaktyvėjo šito naujo pasaulio kontekste. Verdant pirmiems karo mėnesiams, mes su Greta (bendraautorė Greta Gudelytė) nemažai galvojom apie tai,  kas vyksta, todėl emocinis karo fonas padarė didelę įtaką kūrybiniam procesui ir jo rezultatui. Nesinorėjo žmonių gąsdinti, juolab kad ir taip daug žmonių susidėjus karo baimėms ir pandemijos naujiems įpročiams, kraustosi iš proto užsidarę savyje. Norėjosi kažko, kas žmoguje inspiruotų tuos pačius dalykus – savianalizę apie savo vidinius žvėris, skatintų kalbėti apie mirties baimę ar jos suvokimą su kitais, bet tuo pačiu, kad tai nekeltų jam įtampos“.

Apeirono teatras – tai profesionalus teatras, įkurtas režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Gudelytės. Sunkiai suvokiama apeirono sąvoka daugeliui gali tapti raktu į Apeirono teatro spektaklių pasaulį, talpinantį savyje postdraminio, siurrealistinio, absurdo, socialinio grotesko ir kitų teatrinių stilių elementus, atveriantį platų interpretacijos lauką. Apeirono teatre vengiama vienprasmiškumo, laiko ir veiksmo nuoseklumo, daug kontekstų, sąsajų su filosofinėmis koncepcijomis, poezija, bet visada suteikiamas prioritetas minčiai. Labai svarbus vaidmuo tenka ir žiūrovams.