Savo knyga debiutuojantis rašytojas pamėgino atrakinti visas įmanomas skaitytojo jusles, todėl aromatų profesionalai prie dalies tiražo pridėjo išskirtinį kvapą, turintį trūnijančio medžio, marių vandens, iškvėpto atodūsio tonų. Pačiame tekste autorius tikisi skaitytojus atrasiant ir melodijų, ir vizualinės formos, ir galimybės... tango šokiui.

Jaunasis rašytojas, užkietėjęs bibliofilas ir estetas, draugų retsykiais pavadinamas paskutiniuoju Europos džentelmenu, nedaug skiriasi nuo savo knygos personažų – originalių ir netikėtų tipažų, klaidžiojančių pasaulio periferijoje, būties pakraščiais, mėgstančių viena koja peršokti per aplytą šulinio dangtį. Bet prieš pradėdami kalbą apie neeilinę knygą, pradėkime nuo aktualijų, ypač svarbių paskutiniųjų klasių moksleiviams.

– Dabar visi ginčijasi dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino – man tai atrodo kova tarp ideologijos ir estetikos. Kokią tu, kaip pažengęs skaitytojas ir literatūros estetas, įsivaizduoji tobulą literatūros pamoką?

– Pamokos galėtų visų pirma žadinti susidomėjimą grožine literatūra ar bent neatbaidyti nuo skaitymo malonumo. Tie dalykai, kuriuos tais laikais bruko mokykloje, manęs visai nedomino, todėl augau su moksline fantastika, Harry Harrisonu ar Arthuru Clarku, kurie į mano gyvenimą pateko tarsi kontrabandiniu būdu. Literatūra, kaip dabar galvoju, man tebuvo noras pabėgti nuo nuobodulio ar draugų, kviečiančių eiti vogti magų iš mašinų ar rinkti vario laužą iš kaimyninių kiemų. Nuobodulys yra skaitymo stabdys, o skaitymas juk yra tapatus malonumui. Tai kitokio pobūdžio malonumas nei mėgavimasis krepšiniu, gerai iškepusiu kepsniu su bruknių padažu ar gėrėjimasis dulkių spalvos daugiabučiu. Nesu įtikinęs, ar jaunas žmogus – jo nenuvertinant – gali suprasti kai kuriuos lietuvių autorius; literatūros mokymas neturėtų vien jais apsiriboti. Aš pats prieš pavadindamas lietuvių literatūrą iškilia sekundėlę stabtelėčiau.

– Ar nėra taip, Deividai, kad anachronistinė literatūros mokymo samprata įkalina ribotoje estetinėje savivokoje, kai literatūrinė erudicija baigiasi sulig Salomėja Nėrimi ar Vytautu Mačerniu ir tada žmonės savarankiškai geriausiu atveju priauga iki Paulo Coelho. Iš kur pats semiesi jėgos tiek domėtis ne tik literatūra, bet ir daile, šiuolaikine muzika bei šokiu?

– Turbūt tos jėgos kilmė yra noras išreikšti ne tiek savo teisingą pasaulėžiūrą, kiek Tai.

– Tai?

– Aš domiuosi ir šiuolaikiniu šokiu, kur atrandamos figūros ir jų judesiai savotiškai nurodo paraleles į kitus žanrus. Tai yra žiūros kampas, kai atsiribojus nuo savęs, nuo kabineto, kur dabar sėdime, nuo kraštovaizdžio matomo pro langą, ima skleistis spalva, banguojantis namų kontūras, tarytum ūkas aidintis automobilių gaudimas. Kiekvienas žmogus yra iš prigimties estetas, tačiau mus papildo sandūra su skirtingais menais ir tuomet iškyla klausimas, kaip išreikšti naujai atrandamas figūras. Aš per šias figūras bandau atrasti bendrystę ir empatiją su kitais žmonėmis. Galbūt net atrakinti kolektyvinę pasąmonę, jei ne per plačiai čia užsimota.

– Pastebėjau, kad figūros kartojasi tavo kūryboje kaip keliaprasmiai vienetai, veikia kaip tiršta analogijų dermė. Tas pats pasirodantis jūrų arkliukas gali būti ir smuiko raktas, ir ausies forma, ir šokio judesys, ir vidinis kompiuterio diskas, atsakingas už įrenginio atmintį, ir hipokampas, kuriame kaupiama žmogaus atmintis. Man regis, tu kaip niekas kitas savitai įvardiji realybę kaip magišką įvairių figūrų žaismę ir taip prapleti žmogiškojo suvokimo ribas.

Būtų smagu, kad mano kūrybą vertintų panašiai kaip vizualųjį meną, kai, atsiribojus nuo puslapių, pasakojimas sąmonėje virstų paveikslu. Arba kad iš teksto pasklistų muzikinės natos, arba kad liktų nežymus kvapsnis.

– Mane domina riba, susidūrimas. Vakar skaitydamas senovės romėnų poetą Katulą valandėlę užsigalvojau ties jo eilėms „Odi et amo. Quare id faciam fortasse requiri“ („Myliu ir nekenčiu. Kodėl aš tai darau, galbūt tu klausi“). Myliu ir nekenčiu – tai daugmaž ir yra ta riba, kurią bandau apčiuopti. Tai yra riba tarp išorinio kraštovaizdžio ir vidinio pasaulėvaizdžio. Tos ribos, perėjimai, mirguliavimai, sapnai ir būdravimai yra dalykai, kurie mane jusliškai domina.

Būtų smagu, kad mano kūrybą vertintų panašiai kaip vizualųjį meną, kai, atsiribojus nuo puslapių, pasakojimas sąmonėje virstų paveikslu. Arba kad iš teksto pasklistų muzikinės natos, arba kad liktų nežymus kvapsnis. Todėl aromatologė Laimė Kiškūnė vienai knygos novelei net sukūrė specialų kvapą, kuris gali padėti tapatintis su kūriniu.

– Jau anksčiau kvapas buvo sukurtas ir Lietuvai, picų kvapą patentavo vienas picerijos tinklas, o dabar pirmą kartą šalies leidybos istorijoje autentišką kvapą gavo knyga. Ir tai ne tiek rinkodaras triukas, kiek tavo pastanga plėsti pasaulio suvokimą jungiant visas jusles į vieną literatūros kūrinį.

– Siekiau provokuoti skaitytoją. Apskritai, kaip įdomu yra kvapo fenomenologija! Pavyzdžiui, per šios knygos kvapą skaitytojas, atrakinęs savo patirtį, gali nusileisti į vaikystės rūsį arba patekti į seną vaistinę ir taip pratęsti atminties kelionę. Kvapas mus jungia, tai yra universalus kelias į bendrystę.

– Sutinku: neseniai atsidariau seniai naudotą maisto dėžutę ir jos kvapas grąžino mane į seną a. a. močiutės virtuvę. Tuomet laikas sustojo. Močiutė buvo it gyva.

– Galbūt kvapas yra geriausias kelionės palydovas? Vis dėlto gerai, kad kvapui tirti neskiriami dideli technologiniai resursai, antraip…

– …netyčia išrastume laiko mašiną?

– Juk akivaizdu, kad kvapas leidžia mikliai persikelti į kitą vietą ir kitą laiką, ten pabūti ir iš ten sugrįžti.

– Tavo teksto kompozicija, beje, yra kaip kvapo molekulių dinamika ore: veikėjai ir motyvai yra išsibarstę po visą knygą, kai staiga sugrįžta kitoje istorijoje.

– Tikrai taip, aš norėjau aprašyti visas penkias dimensijas, sudėtas į vieną penklinę. O šeštoji dimensija būtų jūrų arkliuką vaikančios katės letenėlė, sustingusi ore… Man pasirodė įdomu, kad kažkoks gyvūnas, panašus į smegenų liauką, atsakingą už atmintį, tai yra jūrų arkliukas, judantis vandenyje – beje, neplaukiantis, o būtent judantis – yra toks pat vienišas kaip žmogus, toks unikalus kaip kiekvieno mūsų sąmonė, mūsų atmintis.

– Atskleisti nematomus žmogaus ir pasaulio ryšius buvo simbolistų uždavinys. Akivaizdu, kad toks ir yra tavo tikslas – tikrai ne realistinė ar natūralistinė perspektyva?

– Galbūt mano funkcija tėra pasidalyti pasaulėjauta arba papildyti – praskleisti tam tikrą širmą, kad skaitytojas susidurtų su tam tikrais dalykais – galbūt, kaip sakai, simboliniais.

– Kuriuos rašytojus laikai savo literatūriniais bendrininkais?

– Kurio laikotarpio? (Juokiasi.) Alfonso Lingio metaforiškumas, Arvydo Šliogerio minties muzika, Julio Cortázaro pasakojimo niuansai... Daugybė tų sąmokslininkų: artimas ir Maxas Frischas, žaviuosi ir tavo ar Tomo Vaisetos kūryba. Poetai, poetės. Giedrė Kazlauskaitė, tarkim. Man ir Michelis Houellebecqas patiktų, jeigu jam labiau rūpėtų… kvapas. Vos nepavadinau jo smirdžiumi!

– Pokalbio pradžioje užsiminei, kad kanoninė lietuvių literatūra tave atbaidė dėl nuobodulio. Rašytojas Alvydas Šlepikas tavo knygos anotacijoje teigia, kad tavo knygoje nėra tik vieno dalyko – nuobodulio. Dar tave būtų sunku apkaltinti klišių vartojimu: neradau nė vienos! Kaip tau pavyksta rasti tiek negirdėtų įvaizdžių?

– Kartais aš dvejoju, ar ši knyga nėra per keblus kalbos pratimas, kita vertus, kaip apsidžiaugčiau, jeigu knygos skaitytojas pašoktų nuo kėdės ir pradėtų šokti tango.

– Keliose vietose bandoma paaiškinti ir unikaliausio Lietuvos gamtos paminklo Kuršių rerijos paslaptį, kai ta vieta suteikia „nepakartojamą laisvės ir tikrumo pojūtį, kuris toks savitas galbūt dėl skirtingų vandenų iš šonų“. Ten esi gyvenęs – topografija iškyla ir tekstuose.

– Rašydamas bandžiau suvokti santykį su savo praeitimi. Ar įmanoma atverti tam tikrus dalykus, prašnekti kitaip, negu prašneka karpis keptuvėje iš vieno knygos pasažo? Stengiuosi vengti psichologizavimo ir tiesiai neatsakyti, kodėl tekstuose nuolat pasirodo moteris, tarp jų ir prezidentė, vengiu išsiduoti, ar ši knyga nėra vientisa elegija dėl prarasto žmogaus.

– Tai turbūt ir yra vientisa elegija dėl prarasto žmogaus?

– Ačiū už pokalbį!

– Gerai, pamirškime. Užtat pats žinai, kad Prezidento įstatyme yra atskiras straipsnis už šalies vadovo šmeižtą – nebijai prisižaisti?

– Dalia Grybauskaitė tiesiogiai niekur neminima. Bet man jos figūra – plačiąja prasme! – daro įspūdį. Ir stotas, ir laikysena. Ryžtas ir preferencijos suvaldant šiąja lietuvių kalba čiulbančiųjų bendruomenę.

– Vienas ryškiausių įvaizdžių knygoje – žuvies simbolis, kurį aptinkame jau pavadinime. Tai svarbus krikščionių sutartinis ženklas, o ką jis reiškia tau? „Dulkių spalvos žuvelių“ tikrai nepavadinsi krikščionybės apologetika.

– Mane traukia žuvies archetipas. Gan įdomu kalbėti apie numanomus ar tarsi žinomus, bet nelengvai įvaizdinamus dalykus. Mes panašūs į žuvis vien tuo, kad kas dieną susiduriame su vandeniu: lietuje, duše, gerdami vandenį ar kokakolą. Lengvas paradoksas: prausdamiesi mes nuplauname tikrąją savo esaties dalį, gal net reikšmingiausią – tai yra kvapą, mes jį pašaliname.

– Vadinasi, žuvies simbolis yra evoliucijos užuomina? Mes nuo iešmučio arba amfibijos pabėgome labai toli, bet tave vis tiek domina anas pirmykštis būvis?

– Mes negalime ištiesę ranką tiesiogiai pasiekti šios evoliucinės informacijos, mums jau vakarykštę dieną sunku išsaugoti – praeitį padeda pasiekti nuotraukos, nuotrupos, ribiniai susilietimai. Šioji simbolika, žmogaus-žuvies archetipika, leidžia priartėti prie mane dominančių temų. Žuvies judesyje aš išties įžvelgiu simbolį, kartu ir metaforą.

– Tavo ambicija ir interesas juolab įdomus, kai šiuolaikinis žmogus su dideliu pagreičiu praranda atmintį patikėdamas ją internetui.

– Aš neturėjau tikslo ieškoti tapatinimosi su žuvimi galimybės, bet bandžiau pažvelgti, iš kur mes galbūt kilę ir kur link dabar einame susiliedami su Ekranu, kuriame plūduriuojame ar net skęstame, ir dar nežinia, ar pamažu per interneto stebuklus ir skurdiklius negrįžtame atgal į vandenyną – į savo žuviškumą, kai niveliuojasi mintys ir įsivyrauja Savaimesuprantamumas.

– Toks homo planctonis… Deividai, ką tu nori atrasti už tos plėvelės iš žuvies žvynų, jos kitoje pusėje? Tikėjimą? Prasmę? Amžinybę?

– Galbūt tyliausią tylą, vyraujančią tarp mūsų. Skaitytojui siūlyčiau įsiklausyti į ribą, pavyzdžiui, – Kuršių neriją, skiriančią marias nuo jūros. Suprasti tylos ribą, kuri visada yra tarp tavęs ir socialinio gyvenimo, kuri iškyla išsiskyrus su kitu žmogumi ir likus vienam. Dabar dingtelėjo primityvi analogija, kad „riba“ rusiškai, tik vos kitaip ištarus, reiškia žuvį.

– Auditorijai gali tokia ribinė prieiga būti nemenku iššūkiu. Visi kaip automatonai esame įsisukę į kapitalistinį verpetą – rask tu dabar laiko stabtelėjęs įsiklausyti į tylą. Kalbu ir apie save.

– Prieš mėnesį esu pagalvojęs – kiek žmonių šią knygą perskaitys. Pamaniau, kad vienuolika žmonių, įskaitant tave. Džiaugsiuosi, jei atsiras dvyliktas skaitytoja ar skaitytojas, tryliktas irgi pradžiugintų. Mane baugina įsivaizduojamo skaitytojo reakcija. Vis dėlto jeigu kas nors norės pasikalbėti apie tekstą, mieliau pakviesčiau į nacionalinę ar bet kurią kitą dailės galeriją pamedituoti prie paveikslų.

– Tavo citata iš pirmojo viršelio atlanko: „Kamuolys vis dar šliaužia palei vartų liniją, kai saulė skleidžia visatos dėvėjimosi ženklus – miniatiūrines gupijas, dulkių spalvos žuveles, nardančias ore.“ Aš šioje alegorijoje atpažįstu vakarėjantį ir virpantį vasaros orą, man jis susišaukia su Romualdo Granausko aprašytu saulėlydžiu tolyje virš laukų, Oskaro iš „Skardinio būgnelio“ stebimais vabzdžiais, šokančiais aplink lempą, netgi Marcelio Prousto pasakotojo už lango girdimais balsais – jo tėvų balsais. Koks efektas – kiek asociacijų! Vadinasi, tai tekstas, praplečiantis būtį.

– Galbūt. Ačiū už sugretinimus. Gražūs tavo atspindžiai, mirgėjimas, atrinktos numanomybės. Šiame pasaže svarbus laiko aspektas, atsigręžimas į tai, kas iš tikrųjų vyksta. Jeigu redaktorė leis, siūlyčiau šioje vietoje palikti bent trijų eilučių pauzę užpildžius ją simboliais – palikti ją kiekvieno interpetacijai.

– Galiu savo nuožiūra?

– Mielai.

~ _

? _

~~~~~~~