Pasiūlymo išleisti 1995 m. Rygoje su grupe „Veto Bank“ įrašytą kompaktinę plokštelę vinilo formatu Arina sulaukė praėjusiais metais. „Apsidžiaugiau. Džiaugiuosi, kai į mane kreipia dėmesį, – prisiminusi savo reakciją, nusijuokė dainininkė. – Galvojau, kad reikės iš naujo įrašyti vieną kitą dainą, kad skambėtų naujai, bet ne – leidėjai norėjo palikti tų laikų garsą.“
Praeitis suskambo
„Mes perleidžiame senus gerus albumus vinilo formatu. Juos suskirstėme į tris kategorijas: „Muzika amžiams“, „Muzika sielai“, „Muzika masėms“. Arinos albumas yra pirmasis, išleistas serijoje „Muzika amžiams“. Tai – serija, skirta anksčiau išleistiems šedevriniams lietuviškos muzikos albumams, kurie visada turėtų būti pasiekiami melomanams“, – pasakojo Vilniuje esančios studijos „Green Lakes Pressing“ serijos „Green Repress“ kuratorius Vytautas Juozapavičius-Zenka.
Pasak jo, vinile atkurti visiškai kitokie dažniai nei kompaktinėje plokštelėje. Čia galutinį garso įrašų apdorojimą atliko geriausias garso režisierius Lietuvoje. „Pasitelkti dirbtinio intelekto (DI) įrankių nereikėjo, nes ankstesnis įrašas buvo pakankamai geros kokybės. Jį tereikėjo sutvarkyti taip, kad atitiktų reikiamus parametrus – ne tik techninius, bet ir jausminius, kad muzika skambėtų kiek įmanoma geriau. Vinile šis albumas skamba plačiau, sodriau, spalvingiau“, – detalizavo pašnekovas.
V. Juzapavičius-Zenka užsiminė, kad, perrašant albumą, bendru sutarimu buvo atsisakyta dviejų dainų. To reikėjo, nes vinile neįmanoma sutalpinti visų kompaktinėje plokštelėje buvusių muzikinių kūrinių – nukentėtų jų kokybė. „Palikome tai, kas geriausia“, – pabrėžė kuratorius.
Standartų laužytojai
Paklausta, kas labiausiai nudžiugino išgirdus vinilinėje plokštelėje po daugiau nei 30 metų atgimusį muzikinį albumą, Arina tarstelėjo, kad ypatingą nostalgiją ji pajuto vienai ten esančiai dainai – „It’s a long road to go“, kurią ji sukūrė dabar jau suaugusiam savo sūnui Martynui. „Apie dedikuotą dainą sūnui esu sakiusi ir dainavusi. Dabar ją dainuoju anūkei“, – šyptelėjo dainininkė.
„Kokią Ariną išgirs klausytojas, nusprendęs turėti šią vinilinę plokštelę savo namų fonotekoje?“ – pasiteiravome pašnekovės. „Daug kas sako: „Va, mūsų basakojė, va, mūsų susivėlusi.“ Mūsų amžiaus melomanai prisimins laiką, kai laisvė muzikos pasaulyje ir visur kitur buvo draudžiama. Tada ir mes, ir grupė „Antis“ ar „Bix“ buvome maištautojai, kūrę kitokio formato muziką“, – mintimis į praeitį nusikėlė ji.
Daug kas sako: „Va, mūsų basakojė, va, mūsų susivėlusi.“ Mūsų amžiaus melomanai prisimins laiką, kai laisvė muzikos pasaulyje ir visur kitur buvo draudžiama.
Nūdienoje muzikos ir balsų skambesį galima patobulinti naudojant algoritmus, o pastaruoju metu neretai pasitelkiamos ir DI įrankių galimybės, bet anuomet, prieš 30 metų, pridūrė Arina, darbas įrašų studijoje būdavo panašus į gyvo garso koncertus, kuriuose – daug nenudailintų muzikinių momentų. „Man iki šiol patinka, kai skambesyje ar atlikime galima išgirsti vadinamąjį purvą – natūralumą: kvėpavimą, krebždesį ar klaidą“, – atviravo žinoma moteris.
Reikėjo laiko
Ne tik albume skambėję Arinos ir „Veto bank“ muzikiniai kūriniai, bet ir jo pavadinimas „How are you A.M.E.R.I.K.A.“ buvo drąsus pareiškimas tų laikų suvaržymams, kai sienos į svečias šalis lietuviams buvo užvertos. „Mūsų grupėje tuomet buvo muzikantas ir vadybininkas, kuris vis svajodavo, kad mūsų kuriamą ir atliekamą muziką išgirstų plačiosios masės Amerikoje, nes rinka Lietuvoje buvo per maža“, – pasakojo dainininkė.
Išsakyta mintis realybe virto negreitai – maždaug po dviejų dešimtmečių. Būtent tada Amerikos publika išgirdo Lietuvos bliuzo karalienės balsą. Už Atlanto ji koncertavo du kartus.
Jei šiandien sutiktumėte Ariną iš 1995-ųjų, ką norėtumėte jai pasakyti?“ – paklausėme.
„Pasakyčiau: „Pirmyn, bet laikykis disciplinos!“, nes tada buvo per daug laisvės ir pagundų. Atrodė, kad tas laikas tęsis amžinai. Tačiau net jei turėčiau galimybę jį atsukti, nieko nekeisčiau, aš neįpratusi žvalgytis atgal. Juk kiekviename gyvenimo etape atsitinka ir gerų, ir blogų dalykų. Taip buvo ir tada – dalyvaudami festivaliuose apkeliavome beveik visą tuometę Sovietų Sąjungą, užmezgėme pažinčių, gimė sūnus – tai svarbiausias įvykis. Jei nebūčiau koncertavusi su „Veto Bank“, nebūčiau susipažinusi su vyru, kuris tapo sūnaus tėčiu. Dabar turiu anūkę. Tai – didžiulė laimė“, – sakė pašnekovė.
Iškėlusi į aukštumas
Svarų minėto laikmečio palikimą žymi ir vinilinėje plokštelėje savo vietą radęs papildomas kūrinys „The rain is coming down“, kurio nebuvo 1995-aisiais išleistoje kompaktinėje plokštelėje. Ši daina tuomečiuose konkursuose, vykusiuose Jūrmaloje, Sopote, Brašove, pelnė aukščiausią įvertinimą – „Grand Prix“.
„Mus pakvietė į Kyjive vykusį festivalį „Miss rock Europa“. Kai sėdėjome viešbučio kambaryje, savo grupės nariams paskiau: „Paimkite į rankas gitarą, gal pavyks ką nors sukurti, kad laikas nepraeitų veltui.“ Taip ir gimė šios dainos melodija. Aš, kaip visada – basomis, sėdėjau ant grindų ir niūniavau, o vyrukai akompanavo grodami gitaromis“, – į prisiminimus leidosi dainininkė.
Žymusis kūrinys „The rain is coming down“ nuskambės ir balandžio 14-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje (KVF), kur vyks Arinos ir „Veto Bank“ koncertas. Programoje bus atliekamos ne tik kai kurios dainos, įrašytos į vinilinę plokštelę, bet ir daug kitų skirtingų muzikinių žanrų kompozicijų.
Kultūringa laisvė
KVF salę Lietuvos bliuzo karalienė sakė prisijaukinusi dar savo karjeros pradžioje. Jei kam nors kiltų klausimas, kaip šioje akademinėje erdvėje suskambės Arinos muzika, kurios pamatas – laisvė, ji jau žino atsakymą.
„Dabar visi muzikantai turi gerus instrumentus, todėl atlikimas ir įgarsinimas būna nuostabus. Juk neateisi iš gatvės ir nepradėsi trankytis scenoje iš širdies. Yra visokių atlikimo būdų ir nuo kiekvieno mes kaifuojame. Ne be reikalo sakau, kad nesame turėję vienodo koncerto. Buvimas scenoje pirmiausia yra bendravimas su kolegomis – ir nusijuokiame, ir šmaikščiai pašiepiame vieni kitus, ir parodome įvairių ženklų vieni kitiems. Pastebiu, kad publikai tai patinka“, – šyptelėjo pašnekovė.
Muzikinė Arinos bendrystė su grupe „Veto Bank“, kurios sudėtis – vyriška, tęsiasi ne vieną dešimtmetį. „Kokia šio ilgaamžio santykio paslaptis?“ – pasiteiravome.
„Darbo procese anksčiau būdavo visko – ir lėkštės duždavo kaip namuose. Dabar subrendome – pastabas pasakome ramiai, bet dažniausiai vieni kitais džiaugiamės ir giriame. Scenoje išmokome vieni kitų klausytis. Jei per koncertus ir pasitaiko klaidų, apie kurias žinome tik mes, reikia nusijuokti ir eiti toliau, nes net netyčia padaryta klaida gali būti graži ir nustebinti. Visi grupės vyrai – šaunuoliai. Labai juos myliu“, – gražių žodžių negailėjo dainininkė.
Scenoje nemeluoja
Lipant į sceną, sakė Arina, svarbiausia – gerai nusiteikti ir nesinešti ten slogių minčių. Todėl kaskart prieš koncertą ji užsisklendžia savyje ir tyli, kad publikai, kai ateis laikas, galėtų skleisti ramybę ir gerą nuotaiką. „Ryšys su klausytojais man reiškia labai daug. Mes lipame į sceną nemeluoti ir dalytis energija“, – sakė ji.
Arina prasitarė – nulipusi nuo scenos ji tyli, o geriausia tylos oazė – namai. Paklausta, kas labiausiai džiugina už muzikos ribų, pašnekovė neslėpė – viskas: planai, kelionės, žmonės ir rytai – ypač pavasarį.
„Kasmet visada labai laukiu pavasario, nes kurti man – geriausia rytais su pirmaisiais saulės spinduliais. Kai tyliu, o miške man dainuoja paukštukai, tai – pats geriausias fonas“, – baigdama pokalbį šyptelėjo Arina.
(be temos)