2017-aisiais menininkas buvo apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu už nuopelnus kultūrai ir menui, ne kartą laimėjęs Valstybinę Lietuvos kultūros stipendiją. Jo kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys bei organizacijos Lietuvoje ir užsienyje, tarp kurių – Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Čekijos dailininkų sąjunga, Suomijos stiklo muziejus, Emschertal muziejus (Vokietija), fondas "Imago Mundi" (Luciano Benettono kolekcija, Italija).

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Šis autoportretas tapytas, kai man buvo 21-eri. Tada ir dabar skiria didelė laiko distancija. Nesu sukūręs daug autoportretų – netyrinėju ir nesigrožiu savimi tarsi narcizas.

Vokiečių filosofas Martinas Haidegeris yra pasakęs, kad menininkas yra tik šulinys, koridorius meno kūriniui atsirasti, jis nereikšmingas, todėl į autoportretą galima pažvelgti atsitraukus nuo žanro ypatybių ir ieškoti reikėtų ne vizualaus panašumo, bet psichologinės būsenos, nuotaikos, būvio – arba tai yra, arba nėra.

Tuo metu, kai kūriau autoportretą, buvo 1980-ieji – visiškas tamsos laikotarpis, kalbant apie politinę situaciją, jokios šviesos tunelio gale nebuvo matyti. Buvau visiškai nelojalus tuometinei santvarkai, kurioje gyvenau.

Tuo metu, kai kūriau autoportretą, buvo 1980-ieji – visiškas tamsos laikotarpis, kalbant apie politinę situaciją, jokios šviesos tunelio gale nebuvo matyti. Buvau visiškai nelojalus tuometinei santvarkai, kurioje gyvenau. Vyko tyli rezistencija. Niekada nebuvau komjaunuoliu – vis pavykdavo išsisukti, o baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija, aut. past.) išvengiau ir armijos, nes gavau mokytojo paskyrą Kačerginės pagrindinėje mokykloje. Tarnavimas santvarkai, ideologija – ne man.

O jei pažvelgtume buitiškai, utilitariškai – šis autoportretas man buvo atradimas. Kažkada buvau ištraukęs jį iš saugomų kūrinių krūvos, žiūriu, tapybiškas, kupinas jaunatviškumo, "galvos pakėlimo aukštai", romantizmo. Mano akimis žiūrint, neblogas paveikslas.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Techniką padiktavo laikotarpis, kuriame kūriau: tapyta kazeinine tempera ant kartono, kadangi mano mokytojas – Leopoldas Surgailis. Jis padarė man didelę įtaką, buvo senosios italų tapybos žinovas, todėl ir aš pasirinkau šią techniką. Aliejinius dažnus naudodavau retai, kadangi studijų metais tapydavome tempera, ji ilgaamžiškesnė, atsparesnė fiziniam aplikos poveikiui.

– Kūrimo procesas vyko remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Autoportreto žanrui naudoti fotografijas tuo metu buvo nepriimtina. Veidrodis buvo mūsų medija.

– Kuo rėmėtės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Spalvos atsirado savaime. Galbūt šiek tiek taikyta į pastelinę tonaciją, bet svarbiau buvo perteikti psichologinio atsivertimo momentą, akių žvilgsnį – pamatyti save toje sistemoje lyg juokdario ar išjuokiamo personažo vaidmenyje. Būtent dėl to paveikslas įdomus man ir dabar. Tuo metu aš taip žiūrėjau į pasaulį ir į save.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Jis neturi jokios reikšmės. Fonas abstraktus: kelios įstrižos linijos, kad kompozicija kreiptų žiūrovo žvilgsnį į portretuojamojo akis – pabrėžtų tai, kas svarbiausia.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Tai refleksija to laikotarpio, kai teko balansuoti tarp pajaciškumo ir visuomenės santvarkos, suvokiant, kuo aš esu.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Dabar, kai žiūriu į save autoportrete, matau, kad ten man svetimas žmogus. Jo jau nebesuvokiu. Man tai personažas, kupinas noro eiti į priekį.

– Kur fokusuojamas žvilgsnis? Į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs?

– Ko gero, nė vienas variantas. Autoportrete nepavyktų įžiūrėti ir didelių perspektyvų, nes jame justi abejonė. Toks buvo laikotarpis.

Visada lydėjo sarkazmas, groteskas esamai santvarkai ir pamažu situacija išsirutuliojo į tai, kad pradėjome dalyvauti procesuose ir pastebėjome, kaip laisvė tampa pasiekiama.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Ne per vieną seansą, bet tiksliai nebeatsimenu, kiek jų buvo. O kaip kito būsenos, man sunku atsiminti, nes tai buvo seniai.

– Ar tapant autoportretą atsiranda baimių?

– Dirbant bet kokį kūrybinį darbą, visada atsiranda baimė ir kiti ją lydintys jausmai.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tuo ir išsiskiria, kad tai kone vienintelis mano autoportretas. Yra piešinių. Bet tapybine prasme jis – vienintelis. Juk ne kiekyje prasmė.