Spalio 11, 12, 13 dienomis šaltoje ir drėgnoje Kauno 4-ojo forto erdvėje menininkės, padedamos muzikanto Vincenz Kokot, atskleis žmogiškos šilumos fenomeną. G. Šmitaitė ir S. Shetty dalinasi mintimis apie netradicinį kūrinį, kurį vienu metu išvysti galės tik septyni žiūrovai.

– Papasakokite apie savo, kaip kūrėjų, kelią. Kaip pradėjote kurti – visų pirma atskirai, o vėliau – ir drauge? Kas jums asmeniškai yra svarbiausia šokyje?

– Sunayana: Gyvenau Mumbajuje, Indijoje, vėliau išsikėliau į Berlyną studijoms HZT šokio centre. Su Grėte ten studijavome kartu. Šokis man labai patinka. Jis leidžia man patirti savo kūną įvairiausiais būdais – nesvarbu, ar tai būtų šokio pamoka, ar tyrimas choreografiniam konceptui, ar šokio kombinacija. Manau, kad judesys ir šokis sudaro galimybę gyventi be stabilumo (angl. groundlessness), išlaikant takumą visuomenėje.

– Grėtė: Esu iš Lietuvos, čia ir pradėjau šokti. Pabaigusi KTU gimnaziją išvykau studijuoti „Šokio. Konteksto. Choreografijos“ HZT universitete Berlyne. Šiuo metu gyvenu Kaune, o mano daiktai Berlyne. Man įdomu, kaip šokis gali būti asmeniškas, man įdomu, kaip jis plinta – ką šokantis žmogus patiria su kitu žmogumi arba su erdve, kurioje šoka. Man smagu, kad šokis kartais pristabdo ar keičia mano minties eigą, prie kurios esu pratusi.

– Sunayana: Dirbti kartu pradėjome studijų metu – kartu ruošėmės egzaminui, kurio metu turėjome sukurti paskaitą-performansą tema „Kūnas kaip…“. Mes pasirinkome kūną kaip reikšmę. Kiekviena pasirinkome po tekstą, jie tapo mūsų paskaitos pagrindu – aš atsinešiau Bojana Cvejic tekstą apie tingumą.

– Grėtė: „Jei menininkas nėra tingus, jis nėra menininkas…“ (juokiasi)

– Sunayana: Grėtė atsinešė tekstą apie žmogaus savastį ir kalbą.

– Grėtė: Tekstas vadinosi „Japanese Worlds“.

– Sunayana: Kurdamos šią paskaitą-performansą radome savotišką balansą tarp idėjų, kurias matome panašiai, kurios mus veda į sutarimą, bei tų, kurias matome skirtingai, kas kiekvienai mūsų kelia iššūkius. 2016-aisiais sukūriau šokio darbą „Easy“, Grėtei ir Julek Kreutzer, 2017-2018 metais šokau Grėtės ir Hannos Kritten Tangsoo kurtuose „Limitation Piece“ ir „Limitation Piece 2“ spektakliuose.

– Grėtė: Tiek aš, tiek Sunayana savo šokio darbais tyrėme emociją. Norėjau pasiūlyti šaltuose Kauno fortuose dirbti drauge, bandant suvokti šilumą, besiliejančią tarp dviejų žmonių ir užplūstančią erdvę.

– Papasakokite plačiau apie savo darbą „Shy Palms“, kurį pristatysite Kauno 4-ajame forte. Kaip kilo mintis jį kurti?

– Sunayana: Idėja kilo kuriant spektaklį „Žiemos sodas“ 3-iame Kauno forte 2018-aisiais.

– Grėtė: Jį kūrėme festivaliui „Baterija“, kuris vyko Kauno tvirtovėje. Forto erdvė mus pasitiko šalčiu, drėgme, stipriu emociniu krūviu, savo masyviais ir nelygiais paviršiais. Jų šaltumas provokavo galvoti apie šilumą – pasirinkome žvelgti į šokėją kaip į žmogų, gebantį kurti ir skleisti šilumą savo būtimi ir šokiu. Darbo šokėjai buvome du – aš ir Jokūbas Nosovas. Tam, kad „įpūstume“ fortui gyvybės, pasitelkėme garsą ir balsą – kartu dirbti pakvietėme muziką Vincenz Kokot (DE). Išvystėme pradinę darbo metodologiją: dirbome su forto vidinėmis patalpomis, leidžiančiomis šokėjui atverti vidinį jo architektūros gylį, ir su forto išore – plačiomis jo pievomis. Atradome tam tikrus mainus tarp šokančių žmonių ir erdvių – žmogus atvėrė galimybę patirti erdves, erdvės atvėrė žmogų, vienas žmogus – kitą žmogų, viena erdvė – kitą erdvę. Ši pulsuojanti intymumo ekspansija paskatino mus toliau dirbti jau 4-ame forte su „Shy palms“. Naujas kūrinys – tai trio Sunayanos, mano ir muziko Vincenz Kokot. Prie mūsų prisijungė Linas Kutavičius, kuriantis šviesą, Jurgis Šmitas – scenografiją.

– Kauno fortai pasižymi savo ypatinga atmosfera – tai šaltos, drėgnos, emociškai paveikios vietos, nė kiek nepanašios į įprastas repeticijų erdves. Visgi rezidencijos Menų spaustuvėje metu repetuojate šiltose repeticijų studijose. Kaip darbas studijoje veikia darbą forte – ir atvirkščiai?

– Grėtė: Nusprendėme kaitalioti forto ir studijos erdves, norėdamos suvokti, kaip perkelti forto aplinkoje esantį ir jo prisotintą, iš jos susidedantį kūrinį į izoliuotą, sterilią studijos erdvę, o vėliau – vėl sugrįžti dirbti į fortą.

– Sunayana: Studijoje mus mažiau veikia aplinka, pavyzdžiui, forto neįtikėtinas dydis ir sukeliamas įspūdis. Juk ten – gamta savo tikriausioje formoje.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamos forte? Ar didesni iššūkiai – fiziniai, ar visgi psichologiniai?

– Sunayana: Šalimais nėra parduotuvių, neįprasta, kad iš anksto turime pasiruošti maisto visai dienai. Iš tiesų net pasivaikščiojus forte jėgos išsenka neįprastai greitai.

– Grėtė: Pirmą kartą įžengus į forto erdves, mane nustebino jų grožis, tuo pat metu nuoširdžiai pamaniau, kad neįsivaizduoju, kaip šioje erdvėje galima kurti šokio pasirodymą. Fortas turi didžiulį istorinį, emocinį krūvį, stovėdama šalia jo suvokiu savo mažumą. Kartais nuo to ima džiaugsmas, kartais pyktis.

– Sunayana: Forto aplinka leidžia – ar net priverčia – pamatyti dalykus, kurie studijoje neretai lieka nepastebėti. Šokėjo mintis forte dirba kitaip: kai žvelgi į didžiules, atviras, kvėpuojančias erdves ar yrančias sienas, galinčias kristi bet kurią akimirką...

– Kokią patirtį savo kūriniu siekiate suteikti žiūrovui? Ką ji(-s), jūsų manymu, galėtų ar turėtų pajausti žiūrėdamas pasirodymą?

– Sunayana: Esame trys žmonės, žengiantys į pievą, tunelį, fortą. Dirbame su šiluma ir meile. Šis darbas nėra statiškas, žiūrovų dalyvavimas jį keičia.

– Grėtė: Norėtume sudaryti sąlygas septyniems žiūrovams susigyventi su fortų erdve. Siūlome jiems tam tikrus stebėjimo kampus ir savo kūno jautrumą. Šis pasirodymas nesibaigia jam pasibaigus.