Nutapyta vienos akimirkos nuotaika, užfiksuoti įspūdžiai, kilantys stebint aplinką, realistinė ir abstrakti tapyba – tai naujoje parodoje pristatomų Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės kūrinių motyvai.

Parodos pavadinimas "Čia ir ten", anot pačios menininkės, kalba apie tam tikrą kelionę, judesį – tiek gyvenime, tiek kūryboje. "Ir kelionė prasideda nuo šios tikrovės, realybės, kurioje mes gyvename, kurioje matome tai, kas mus supa. Toje aplinkoje daug daiktų, šioje parodoje jie taip pat parodomi", – vaikščiodama po parodos erdvę sakė dailininkė, neslėpdama, kad kai kurie objektai yra suprantami tik jai asmeniškai.

"Kelionė tęsiasi ir kinta, kai aš dirbu savo dirbtuvėje. Ir čia prasideda perėjimas iš realybės į mano vidinį pasaulį. Ir šio vidinio pasaulio atspindys pasirodo mano kūriniuose. Todėl kūriniai ir svyruoja nuo abstraktaus iki realaus vaizdo. Parodoje yra tiek abstraktus portretas, tiek visiškai realus peizažas. O kai kur tik spalvos užuomina, emocijos nuotrupa", – atviravo J.Aukštikalnytė-Varkulevičienė.

– Kai kurie jūsų darbai yra abstraktūs. Dažniausiai abstraktusis menas yra laikomas labiau vyriška tapyba ir tik keletas moterų dailininkių imasi šios meno krypties. Koks buvo jūsų kelias abstrakčios tapybos link?

– Grynai abstraktūs darbai šioje parodoje tėra du. Kituose darbuose, kurie taip pat linksta abstraktaus meno link, savyje turi truputį realaus gyvenimo užuominų. Abstrakčioji tapyba į mano kūrybos kelią atėjo labai nuosekliai. Labiau esu linkusi į ekspresyvią tapybą. Ir abstraktaus meno užuomazgos ėjo kartu su mano kaip menininkės išlaisvėjimu, mano kūrybos išlaisvėjimu. Kuo toliau, tuo labiau man ėmė nepakakti vien tik realybės vaizdavimo. Ėmiausi naujų paieškų, naujų idėjų ir per tai gimė abstraktaus meno kūriniai. Tiesiog iš mano vidinio pasaulio, kaip naujumo paieškų rezultatas. Ir nuo abstrakčios tapybos aš perėjau į instaliaciją. Taip kaip nepakako ekspresyvios tapybos, taip ėmė nebepakakti ir abstrakčios tapybos. Jau kurį laiką jaučiu, kad tapyboje man nebeužtenka erdvės, norisi iš jos išeiti. Ir taip iš lėto, dar nedrąsiai gimsta kūriniai-instaliacijos.

– Jūs taip pat esate ir mama. Ar nesunku būti menininke moterimi ir mama?

– Jeigu būčiau visiškai viena, be savo šeimos, turbūt būtų labai sunku suderinti tiek buvimą mama, tiek menininke. Tačiau turiu šeimą, kuri man padeda, tai yra labai svarbu. Ir mano kūrybą labai inicijuoja tai, kad aš turiu dukrą. Kai kurie kūriniai yra gimę būtent iš apmastymų apie dukrą, apie buvimą kartu su ja. Žinoma, gimus dukrai, viskas pasikeitė. Pasikeitė mano gyvenimas, kai galėdavau labai daug laiko skirti sau ir savo kūrybai. Dabar to laiko daug mažiau. Tapytojas kaip muzikantas turi labai daug repetuoti, dirbti prie savo kūrybos ir skirti tam daug laiko, skirti kasdienes praktikas – nebūtinai su teptuku rankoje, tai gali būti ir idėjų generavimas, naujumo paieškos, eskizai.

– Ar laikote savo šiuolaikine menininke?

– Kas yra šiuolaikinis menininkas, pasako tai, ką menininkas kuria, kokia tematika yra jo darbai. Mano nuomone, šiuo metu kuriantys menininkai ir linksta šiuolaikinių menininkų apibrėžimų link. Tačiau kur linkstu aš – nesvarstau. Labiau koncentruojuosi į savo kūrybą, į tai, ką tapau, o ne kokiai menininkų kategorijai galiu save priskirti. Žinoma, domiuosi šiuolaikiniu menu, domiuosi tuo, kas vyksta meno pasaulyje, kas vyksta su tapyba. Ilgą laiką aš tapiau būtent tai, kas yra labai aštru pasaulyje, žmonių aplinkoje. Tai buvo "Paribio portretų" ciklo darbai iš portretų, tapytų psichiatrijos ligoninėse. Tačiau šiandien mano kūriniai atspindi mano aplinką, žinoma, daug siauresnę nei visuomenės aplinka. Tačiau mano aplinka ir yra nulemta to, kas vyksta pasaulyje.

Cikle "Lentyna" vaizduojami paprasti buitiniai dalykai, kurie yra beveik pas visus namuose – paprastos virtuvinės kempinėlės; ant mano dirbtuvės sienos kabančios lentynos daiktai; mano dukters kepurė, kurios ji niekada nenešiojo; konservuotų žirnelių indelis, kuriuos dailininkai naudoja maišydami dažus; knygos fragmentas; ir daug kitų fragmentiškų daiktų. Žinoma, ciklas "Lentyna" atspindi mano lentyną, kuri skiriasi nuo kito žmogaus. Tačiau pati sąvoka "lentyna" nurodo į daiktų kaupimą, saugojimą.

Kitas darbas "Iš arti" ir sufleruoja, kaip reikia žiūrėti į šį darbą. Būtent – iš arti. Iš toli žiūrint jo galima ir nepastebėti. Tai paveikslas, sukurtas iš baltos spalvos lipnios juostelės, kuri susisieja su muziejaus parodų erdvės sienų spalva. Ir šis kūrinys yra gimęs iš abstrakcijų serijos, perėjimas nuo abstrakcijos instaliacijos link. Kūrinys kalba apie tai, kaip keičiasi mūsų suvokimas, kai į vieną objektą į žiūrima iš toli, ir po to iš arti. Pavyzdžiui, reklamos stendai, kurie iš toli atrodo tarsi meno kūriniai, o iš arti pamatai, kad ant šio stendo daug įvairių plakatų sluoksnių, kai kurie jų – nuplėštais kampais, užgožiantys kitus. Ir žmogaus vaizduotė iš tokių stendų sukuria nerealias abstrakcijas, kartais peizažus.
Tai ir parodo mūsų aplinką – neskubančią sutvarkyti tiek stendų, tiek, žinoma, aptrupėjusių pastatų, kurie irgi atskleidžia sluoksnių gausa. Tačiau kartu čia yra ir savotiškos romantikos, ir dažnai ten, kur, rodos, nė nėra jokių sąsajų su menu, tas menas vis dėl to sukuriamas.

Kūrinyje "Iš arti" kai kur lipnios juostos plėvelės yra atlipusios nuo sienos, meta šešėlį. Tas atsilupinėjimas padarytas sąmoningai, tam, kad kūrinys matytųsi ir iš toliau, nes jeigu lipni juosta nemestų šešėlio, kūrinys ir būtų nepastebėtas. Jeigu erdvės sienos būtų kitokios spalvos, šis visas kūrinys ir kitaip žiūrėtųsi. Taigi šis kūrinys kalba žiūrovams tik būdamas šioje erdvėje. Kūrinys bendradarbiauja su erdve. Darbas susijęs ir su akcijos (akcija – menininko sumanytų idėjų perteikimas teatrinėmis priemonėmis: menininkas reginiu, veiksmu, garsu, įvairiomis medžiagomis kuria matant žiūrovams – aut. past.) kūrimu. Kūriau šį darbą keletą dienų, šioje erdvėje, ir tas juostelės tempimas, keliantis šaižų garsą, kai kada ir matant žiūrovams, vėlgi išeina iš įprasto meno ribų į šiuolaikinį meną.

Instaliacija "Žaidimas" išsidėsto per dvi erdves. Ant grindų sudėlioti iš drabužių skiaučių susukti kamuoliai ir ant sienos lipnia juosta suklijuotas kvadratas. Šiame kūrinyje ir susipina menininkės ir mamos sąvokos. Kamuoliai siejasi su žaidimu, taip pat ir su nuolatiniu judėjimu, pilnu atsitikimų. Kamuolių tekstūra atsirado iš mano dukros nebenešiojamų drabužių. Sąmoningo skiaučių derinimo nebuvo, tačiau kamuoliai tapo labai tapybiški ir pereinantys į tekstilės meną. Laikui bėgant sudėlioti kamuoliai pakeis savo vietas, žiūrovas gali paimti kamuolį į bandyti pataikyti į "langą" – kvadratą, sulipdytą iš lipnios juostos.

– Kuris darbas jums yra artimiausias, mylimiausias? Kurie darbai reikalauja įveikti iššūkį?

– Artimiausias – abstraktus portretas, nes jis parodo aiškiausiai tai, ką aš tapau, – esu linkusi į portretus. Žinoma, visi darbai reikalauja įveikti iššūkį. Ilgą laiką tapant portretus sunku pereiti į tapymą natūroje, peizažo tapymą. Visur yra kelias, visur yra trajektorija, kurią reikia pereiti.

– Kas jus labiausiai įkvepia kūrybai?

– Didelis malonumas yra pažiūrėti į Giorgio Morandi – italų tapytojo, daugiausiai kūrusio natiurmortus, darbus, pajausti egzistencializmą stebint tokius paprastus dalykus. Tapant iš natūros įkvėpimo suteikia ir prancūzų impresionisto Claude'o Monet kūriniai.

– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvių šiuolaikinę dailę, meną ir kaip tai veikia jūsų kūrybą?

– Daugiausia pastebėjau moterų tapytojų parodas. Laimos Drazdauskaitės, Audronės Petrašiūnaitės – buvusių mano dėstytojų – darbai labai stiprūs. Mano vyras Eugenijus Varkulevičius, fotografas, su savo pastebėjimais taip pat prisideda prie mano kūrybos. Yra įdomu gyventi poroje, kurioje galima kalbėtis apie kūrybą. Tokie dalykai labai sieja.

Kas? J.Aukštikalnytės-Varkulevičienės paroda "Čia ir ten"
Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Kaune.
Kada? Veikia iki rugsėjo 21 d.