Tarptautinis medijų meno ir muzikos festivalis "Centras" pakvietė pažvelgti iš penkiolikos metų perspektyvos į lietuviškąją medijų meno sceną. Galimybė išvysti dešimties menininkų kūrinius, atliepiančius pagrindinę festivalio temą – grupinėje parodoje "Remediacija", pristatytoje POST galerijoje. Praėjusį savaitgalį kino centre "Romuva" vyko festivalio uždarymas.
Garsas, vaizdas, tekstas
Kultūros kritiko, vertėjo Jurijaus Dobriakovo kuruojama paroda "Remediacija" – tai apibendrinimas, kreipiantis žiūrovo žvilgsnį į tai, kaip formavosi medijų menas, kokias koncepcijas jis vystė ir koks yra šiandien. Esame veikiami medijų kultūros, nebeįsivaizduojame dabarties ir ateities be tam tikrų, kasdieniais tapusių atributų, sujungiančių mus visus į bendrą tinklą. Paroda dešimčiai dienų aktualizuoja medijų meno sąvoką ir sampratą iš naujo, kad žiūrovas, vaikščiodamas dviejose skirtingose parodos erdvėse, išgrynintų savąjį supratimą apie medijų meną ir jo kitimą.
Menininkai Bartoshas Polonskis ir Urtė Milda Širvinskaitė interaktyvia vaizdo instaliacija "Anapus" pasiūlė kiekvienam parodos lankytojui pažvelgti į akis kaukolei, kurios akiduobėse įmontuota kamera fiksuoja apdorotą "vaiduoklišką" žiūrovo atvaizdą ekrane, esančiame už kaukolės. Sankirta su mirtimi, tolima, tačiau neišvengiama perspektyva, žiūrovą skatina skaičiuoti dabarties ir ateities sekundes. Atitraukęs žvilgsnį nuo kaukolės, žiūrovas dėmesį gali koncentruoti į ekraną, kuriame išnyra ir vėl begalybėn prasmenga skirtingi žodžių junginiai.
Kūrinyje "Keistos tiesos / Shifting" autorius Tomas Čiučelis siekia ištirti, kaip tas pats tekstas funkcionuoja skirtingose erdvėse (galerijoje, viešojoje erdvėje ir kt.), pereidamas iš vieno konteksto į kitą.
Menininkas Artūras Bumšteinas kūrinyje "Blur" taip pat manipuliuoja tekstu, įgarsindamas jį perdirbtais muzikiniais motyvais – penkių filmų apie mįslingąjį Hanibalą Lecterį garso takeliais. Neryškios filmo pabaigos titrų eilutės ir mistiška muzika, sklindanti iš tamsių galerijos kerčių, sukuria kitos realybės pojūtį: blankios, neryškios, nepažintos.
Kolektyvinė patirtis
Garsas – pagrindinis menininkės Aistės Viršulytės instaliacijos "Tylos kambarys" elementas. Instaliacijoje dalyvavę žmonės, sėdėdami prie apskrito stalo ir segėdami prie širdies pritvirtintus mikrofonus, galėjo girdėti vienas kito širdies dūžius. Svarbiausias kūrinio tikslas – sudaryti palankias sąlygas kolektyvinei patirčiai susiformuoti.
Parodoje eksponuojama interaktyvios garso instaliacijos dokumentacija: fotografijos ir kontaktiniai mikrofonai. Ekspozicijoje pristatoma 2006 m. veikusios bendruomenės "3xpozicija", kūrusios meno ir komunikacijų projektus, dokumentinė medžiaga [email protected], kurioje pristatomi Vilma.cc ir Balsas.cc tinklalapiai. 2004–2005 m. – Vilma.cc buvo iki galo nematerializuota Gedimino ir Nomedos Urbonų virtuali tarpdisciplininės medijų meno laboratorijos iniciatyva, o Balsas.cc buvo iš Vilma.cc iniciatyvos išaugęs medijų kultūros žurnalas, gyvavęs vienus metus tiek virtualiu, tiek fiziniu pavidalu. Šiuo metu abu tinklalapiai vis dar prieinami internetu.
Kita realybė
Menininkas Mindaugas Gapševičius instaliacija "0.30402944246776265" pristato ateities komunikacijos viziją. Kūrinys skatina susimąstyti apie techninius ir socialinius tinklus, kurie yra paremti hierarchinėmis ir decentralizuotomis sistemomis.
Rimo Sakalausko 3D videoinstaliacija "Bipolar" projektuojama ant šulinio formos struktūros, į kurią parodos lankytojo žvilgsnis vis smenga gilyn, išreipdamas tikrovės pojūtį.
Vitalijaus Černiakovo "Peizažas (VISĄ PARĄ)" fiksuoja Vilniaus pakraščių gamtovaizdžius, rodomus kintančiu paros laiku, priklausančiu nuo žiūrovo judėjimo prieš ekraną. Kūrinys eksponuotas 2007 m. klube ir medijų meno galerijoje "Intro", kurių šiandien nebėra. Prieš aštuonerius metus kūriniui naudotos technologijos yra nesuderinamos su šiuolaikinėmis, todėl "Peizažas (VISĄ PARĄ) atspindi greitą naujųjų medijų kaitą.
Julijono Urbono garso instaliacijoje "Skambančios durys", varstydamas duris, kiekvienas parodos lankytojas (įeidamas ar išeidamas) sukuria skirtingas muzikines kompozicijas. Ši instaliacija kuria garsinį durų charakterį, priklausantį nuo to, kaip lankytojas sumanys atlikti improvizuotą kūrinį: staigiai atvers ar užvers duris, laikys jas praviras ir pan. Kiekvienas žiūrovas, apsilankęs parodoje, sukuria bendro muzikinio kūrinio epizodą, atspindintį jo nuotaiką.
Medijų įvairovė ir skirtingos jų išnaudojimo galimybės, atsiskleidžiančios parodoje, brėžia liniją žiūrovui. Ja sekdamas jis stebi ne tik technologijų tobulėjimą, bet ir menininkų kūrinių koncepcijų kaitą, kurios nuo "tinklinių" analizių perėjo prie medijų panaudojimo kolektyvinėms patirtims kurti, keisti esamą realybę.
Naujausi komentarai