Pirmieji kartai

„Jaudinuosi, – net jei ir būtų bandęs slėpti, žvilgsnis išdavė kolegą Edgarą. – Žinai, fotografui fotografuoti fotografą nėra paprasta.“

Pritariamai jam linktelėjau. Kalbinti fotožurnalistą, gebantį  mintis versti puikiu tekstu, nemenkas iššūkis ir man. Kiek lengviau atsipūčiau išgirdusi, kad panašių jausmų patyrė ir A. Morozovas, kai jam į nugarą alsavo visa „Sutikau žmogų“ filmavimo komanda.

„Buvo keista“, – nors kamerą galiausiai prisijaukino, matyti save ekrane fotomenininkui vis dar neįprasta.

Filmuotis trumpiems, laike prapulsiantiems interviu esą visai kas kita nei įsiamžinti dokumentikoje. Jos idėja gimė dirbant prie režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmo apie vieną iškiliausių Lietuvos fotomenininkų Antaną Sutkų. Dokumentinėje juostoje norėta parodyti ne tik kūrybinę, bet ir žmogiškąją fotografo pusę – A. Sutkaus santykį su žmonėmis, jo neeilinį gebėjimą neteisėjauti ir neteisti. Visa tai labai artima ir A. Morozovui.

„Operatoriui Povilui Baltinui A. Sutkus užsiminė apie A. Morozovą – savo idėjų tesėją. Filmas esą būtų ne postamentas, o dokumentika apie dabar aktyviai veikiantį jauną fotografą, kuriam aktuali socialiniuose paribiuose gyvenančių žmonių tema“, – kino režisierė Gailė Garnelytė mintimis grįžo į 2021-uosius, kai surinko žinomo kauniečio telefono numerį. Artūras neslėpė, kad pasiūlymas buvo netikėtas, o atsakymas ne toks, kokio vylėsi G. Garnelytė.

„Buvo prasidėjusi pandemija, aplink daug įtampos, susipriešinimo. Kaip tik tuo metu įnirtingai kūriau ciklą apie socialinę atskirtį ir nepritekliaus kultūrą. Sulaukęs skambučio ir išgirdęs pasiūlymą, atsisakiau. Paskui susitikome. Dvi valandas vaikščiojome Bernardinų parke, daug kalbėjome“, – pasakojo A. Morozovas. Atsisveikindami G. Garnelytė ir A. Morozovas nusprendė pabandyti, nors fotografą ir kamavo dvejonės: ar tikrai pavyks? „Su žmonėmis sunku užmegzti ryšį. Būna, kartais ir pusę metų važiuoji be fotoaparato, kad pasikalbėtum, pelnytum pasitikėjimą, ir tik tada fotografuoji. O čia staiga: laba diena, su manimi dar ir visa filmavimo komanda, pradedant garso ir filmo operatoriais, baigiant režisieriumi. Be to, tai buvo ir mano intymaus pasaulio, darbo metodų atvėrimas“, – sakė A. Morozovas.

Kūrybinė komanda užmezgė kontaktą, rūpinosi herojais. Svarbiausia – tyliai dirbo.

Skirtingi portretai

2021-ųjų žiemą prasidėjo pirmieji dokumentinės juostos „Sutikau žmogų“ darbai: paraiškų rašymas, finansavimo paieškos. Gavus jį – susitikimai, prisijaukinimai, pasikalbėjimai ir filmavimai.

„Visai kūrybinei komandai dokumentinio filmo tema buvo artima. Jiems tai buvo svarbu. Sakyčiau, netgi dar daugiau. Todėl bendravimas neapsiribojo vien tik manimi. Kūrybinė komanda užmezgė kontaktą, rūpinosi herojais. Svarbiausia – tyliai dirbo. Vyko stebimoji dokumentika“, – pasakojo A. Morozovas.

70 minučių kino juostoje pažinsite Danutę – geografę, gyvenančią miško glūdumoje, nedideliame namelyje. Senolė, su kuria suvedė Maltos ordinas, dirbo mokykloje, ilgą laiką rūpinosi sergančiais tėvais. Kai šie mirė, Danutė suprato, kad gyvenimas prabėgo šuoliais, o ji, regis, nieko ir nenuveikė.

Tąsa: po premjerų filmas keliaus į mažus miestelius ir vietos žmones kvies diskutuoti. / A. Morozovo asmeninio archyvo nuotr.

„Neturėjau nė vieno pasimatymo! Visus kadrus atstūmiau“, – A. Morozovo lūpose suskambo vienišos geografės žodžiai, o mano galvoje ėmė dėliotis jos portretas. Jį po akimirkos užgožė kitas – Ritos iš Švenčionėlių. Moteris, turinti negalią, augina tris vaikus. Jos vyras nusižudė.

„Jei atvirai, Ritos istorija man per sunku suprasti“, – gal todėl apie šią heroję A. Morozovas daug ir nekalbėjo – paliko žiūrovui stebėti, kaip kino juostoje tarp jo ir jo personažų užsimezga glaudus ryšys, kaip filmas nejučiomis tampa liudijimu apie žmogiškojo ryšio ir vilties stebuklą. Danutė ir Rita buvo atviros iki sielos gelmių, todėl kartkartėmis joms reikėjo priminti, kad šalia yra ne tik Artūras, bet ir įjungtos kameros.

„Jų nereikėjo įkalbinėti filmuotis. Lengvai sutiko. Žmonės iš regiono arba gyvenantys socialinėje atskirtyje sulaukia mažai dėmesio, todėl, pajutę jį, lengvai atsiveria. Čia kyla pavojus manipuliuoti. Beje, kiti tai ir daro – parodo fiktyvų dėmesį, manipuliuoja skausmu, visa tai viešina. Mes visą laiką galvojome apie etiką. Primindavome žmonėms, kad jie filmuojami, fotografuojami. Kalbėdavome, kodėl prasmingos jų istorijos“, – kūrybos proceso eiga dalijosi režisierė.

Tęs savo kelionę

Filme, anot G. Garnelytės, yra trys segmentai, atskleidžiantys visas A. Morozovo puses. Dokumentinės fotografijos kūrėjas, kaip yra pastebėjęs dr. Tomas Pabedinskas, savo darbais ne kartą parodė, kad ilgametės Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijos, įgijusios naujų formų ir tęsiamos naujuose fotografijos žanruose, gali išlikti aktualios šiandienėje globalioje vizualinėje kultūroje. Be kita ko, beveik per dešimtį fotožurnalisto darbo metų A. Morozovas nušvietė įvairius Lietuvos ir užsienio įvykius, dokumentavo karinius konfliktus Sakartvele, Ukrainoje, pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo suaktyvėjusią pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą.

Potyriai: per filmavimus A. Morozovas mezgė ryšį su personažais ir jaukinosi kamerą. / A. Morozovo asmeninio archyvo nuotr.

„Artūras ne tik nagrinėja socialines problemas, bet ir yra karo fotografas, todėl viena dalis skirta būtent Ukrainai. Ten jau daugiau herojų“, – G. Garnelytė puse lūpų užsiminė apie kelis jų. Tai žiauriai nužudyti kariai Lisa ir Jaška. Arba Ivanas, kurio namus ką tik sunaikino bomba. Visas šias istorijos Artūras įamžino fotoaparatu.

„Kažkada pastebėjau ir sau pasižymėjau vieną dalyką: socialinėje atskirtyje gyvenančių žmonių ir kariaujančių karių psichologinė būsena labai panaši. Tai yra trūkumo ir nesaugumo būsena“, – A. Morozovas kvietė žiūrėti filmą ir patiems visa tai patirti.

Antradienį filmas „Sutikau žmogų“ subūrė šalies bibliotekų lankytojus – įstaigų kompiuterių ar projektorių ekranuose dokumentinė juosta pasirodė tuo pat metu – 15 val. Po jos iš ekranų į žiūrovus prabilo  A. Morozovas ir G. Garnelytė. Pokalbių, tiesa, tiesioginių, ne nuotolinių, bus ir daugiau. Šiandien filmo pristatymas vyks Kaune, o kitą savaitę – Šiauliuose.

„Kokiai auditorijai skirta dokumentinė kino juosta „Sutikau žmogų“? Plačiajai. Pirmiausia žmonėms, kuriuos liečia karas Ukrainoje. Lygiai taip pat žmonėms, kuriems svarbios regionų problemos“, – G. Garnelytė pabrėžė, kad įveikęs atkarpą nuo minties iki virsmo kūnu filmas tęs savo kelionę. Jis bus rodomas nedideliuose miesteliuose, kur žmonės bus kviečiami diskutuoti. Kitąmet dienos šviesą turėtų išvysti ir ne vienus metus kurtas A. Morozovo nuotraukų ciklas, leisiantis pažinti jo sutiktus ir įamžintus žmones iš atskirties.