Menininkas – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kelis dešimtmečius priklauso akvarelininkų klubui "Aqua 12", yra vadovavęs menininkų klubui "Sfinksas". Jis yra surengęs daugiau nei 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, ne vieną dešimtį parodų dar ir kuravęs. Įvairius kūrybos stilius bei žanrus išbandžiusiam menininkui artimiausia abstrakčioji tapybos stilistika, dinamiška kompozicija, ekspresyvi tapybos kalba, ryški koloristika.

Savo kūrybos jubiliejų V.K.Slavinskas pasitinka dviem personalinėmis parodomis: "Personos" buvo surengta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o bendra su skulptoriumi Sigitu Straigiu paroda šiuo metu veikia Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Vilius Ksaveras Slavinskas

V.K.Slavinsko kūriniuose gausu gamtinių motyvų, portretinių ir figūrinių transformacijų, ženklų ir simbolių kalba liudijančių šiuolaikinio pasaulio, santykių prieštaras ir priešpriešas. Naujausioje darbų kolekcijoje "Personos" itin svarbios personažų būsenos, fiksuojamos žmogiškųjų santykių peripetijos. Tai atskleidžia ir darbų pavadinimai: "Susitikę", "Keistos pažintys", "Kitokie", "Mintys kaip paukščiai". Šio ciklo darbuose autorius kuria tarsi teatralizuotą pasaulį, kuris yra permanentinis, kintantis, polemizuojantis ir kviečiantis savąjį žiūrovą dialogui.

Paprašytas įvertinti savo patirtis menininkas atviras: kelias iki šių kūrybinių atradimų nebuvo tiesus.

Apie pradžią

"Ilgokai ieškojau savo kelio gyvenime. Tik po kelių studijų Kauno politechnikos institute metų nedrąsiai pravėriau Kauno keturmetės vakarinės meno mokyklos duris. Parodžiau savo piešinius to meto mokytojui Algirdui Lukštui. Jis nustebo, kad juose nematyti trintuko žymių. Tada dar nežinojau tokios "technikos" galimybių. Priėmė į antrą klasę, o po pusmečio – į trečią. Gal įvertino mano atkaklų darbštumą? Jau rudenį paklebenau Vilniaus dailės instituto duris. Konkursas buvo didelis, todėl pats nežinau, kaip pavyko įstoti bei tapti interjero ir įrengimų specialybės studentu. Pavergė ankstesnis pomėgis tapyti Kauno senų gatvelių romantiką, Nemuno vingius. Kartu su mėgėjų klubo "Vaivorykštė" vadovu Eugenijumi Survila, vėliau su puikiu tapytoju Vytautu Povilaičiu žavėjausi Kauno uosto, Senamiesčio panoramos vaizdais. Pirmą oficialią asmeninę parodą akvarelės technika eksponavau 1978 m. "Dirbtinio pluošto" gamyklos Kultūros rūmuose. Džiugu prisiminti, kad kuklios parodos atidarymo metu daug gražių palinkėjimų ateičiai sulaukiau iš Antano Martinaičio, kuris parašė jai recenziją, Rimto Kalpoko, Mildos Mildažytės-Kulikauskienės, Vytauto Juzikėno, Vytauto Povilaičio."

Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairių asmeninių kūrybinių pojūčių.

Apie kūrybos devizą ir motyvus

"Tapydamas akvareles stengdavausi pajusti oro erdvę, spalvinių niuansų dvelksmą – tada detalės pačios surasdavo tinkantį koloritą. Visada žavėjausi vaikų kūrybos laisve. Atsirado svajonė rasti savo mąstymo laisvas erdves. Akrilo dažai palengvino galimybes išreikšti savo jausmus ir mintis. Visa tai tolo nuo konkrečios realybės vaizdavimo į pasąmonės pasaulį, kurio savitumo ir raiškos galimybės, manau, neturi ribų. Atmesdamas dirbtinę kūrybos pozą, stengiausi būti nuoširdus savo minčių vingiams. Tapyba tapo panaši į džiazavimą, kurio nuolatinė potėpių ir spalvų kaita naudojama įvairiems jausmams atskleisti. Ekspresyvus kelias į abstrakciją yra labai viliojantis, bet mintys neleidžia nutolti nuo aplinkos, veidų improvizacijų, paukščių, žuvų persipynimo su potėpių ir spalvų žaismu. Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį, sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją. Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios kiekvienam gali keistis priklausomai nuo nuotaikos. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairius asmeninius kūrybinius pojūčius. Taip bandau pasidalyti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas."

Apie organizacinį ir kūrybinį darbą

"Dešimtį metų kūriau akvareles, kuriose išsakiau savo žavesį Lietuvos gamta, miesteliais, pajūrio vaizdais. Kuršių neriją su etiudininku, kaip sakoma, išvaikščiojau skersai ir išilgai. Fantastiniai prisiminimai! Stengiausi, kad visose asmeninėse parodose, kurių skaičius jau priartėjo prie 120, būtų pateikiami vis nauji kūriniai. Visos pastangos dalyvaujant ir organizuojant kolektyvinių parodų pristatymus sietinos ir būna netgi vientisos su kūrybiniu darbu. Pažintis su kolegų kūryba leidžia geriau suprasti ir savo paties kūrybines pastangas, sukuria stimulą nesustoti. Manau, kad svarbiausi kolektyviniai ir asmeniniai projektai yra tie, kurie buvo siejami su įžymių Lietuvos valstybinių švenčių ar svarbių datų paminėjimais. 24 kasmetinių parodų "Atgimimas" cikle išskirčiau Lietuvos Nepriklausomybės 80-mečiui skirtą parodą M.K.Čiurlionio Paveikslų galerijoje ir Šimtmečio parodą, vienu metu veikusią net keliose Kauno parodų erdvėse. Šiose parodose dalyvavo apie 280 menininkų, pateikusių virš 3 000 atrinktų kūrinių. Man svarbi Kristaus Prisikėlimo bazilikos parodų salėje 2014 m. veikusi paroda "Requiem", skirta Sausio 13-osios aukoms pagerbti. Nepasimiršta Čikagos Jaunimo centro M.K.Čiurlionio dailės galerijoje 2003-iaisiais organizuota ir pristatyta Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus akvarelininkų paroda "Tėviškės vaivorykštė".

Apie naudojamą techniką

"Jei padeda išreikšti savo siekius, visos technikos būna tikslingos. Daugiausiai naudoju akrilinius ir akvarelinius dažus. Net ir naudojant mišrią techniką ar koliažuose su implikacijomis jie jungia kūrinio erdvės visumą. Organiškai taikantis prie raiškos galimybių akrilo darbų ant drobės formatai pastaraisiais metais vis didėja ir tam reikalingos didesnės interjerų erdvės. Nežinau, ar tuo džiaugtis, ar ne. Yra, kaip yra."

Apie šiuolaikinius Kauno dailės procesus

"Klausimas vertas platesnės apžvalgos ir didesnių profesinių menotyros įgūdžių. Nepaleidžia mintis, kad dailės procesai Kaune sparčiai plečiasi ir į gylį ir į plotį jau nuo Nepriklausomybės atgavimo. Vis daugiau naujų erdvių užkariauja įvairios meno parodos, ateina naujos dailininkų profesionalų kartos. Kas labai siekia parodyti viešai savo ieškojimus, galimybių randa grupinėse ar asmeninėse parodose, kurių kiekį tik per vienus kalendorinius metus būtų net sunku suskaičiuoti. Lietuvoje veikia meno kūrėjų asociacija, jungianti įvairių meno sričių profesionalus. Įstatymas suteikia kai kurių privilegijų jos nariams. Tačiau yra viena problema, kuri kol kas neišspręsta. Manau, kad būtų tikslinga šios asociacijos narių kūrybinį stažą įskaityti į bendrą darbo stažą. Tai suteiktų galimybę nepasijusti nejaukiai sulaukus pensinio amžiaus. Na, o labiausiai džiugina aukšto profesionalumo lygio dailininkų kūryba, kuri puikiai įsilieja į tarptautinio meno kontekstą. Šia prasme Kauno menininkai tikrai nėra atsilikusi meno provincija. Mūsų menininkų ieškojimai pasiekia įvairių valstybių parodų sales, dažnai yra pagarbiai įvertinami."