Paveikslų galerijoje veikia dviejų žymių menininkių Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda "Dvi Aušros". Joje – du skirtingi, bet vienas kitą papildantys požiūriai apie du pasaulius: tikrąjį ir paralelinį.

Reiškinio unikalumas

Kūrybiniai duetai meno pasaulyje nėra dažni. Galbūt dėl to, kad kūrėjai yra individualistai, neretai intravertai, kuriems sunku tarpusavyje rasti kūrybos ryšį. Panašias temas kūriniuose analizuojančių menininkų galime atrasti, tačiau skiriasi ne tik jų požiūris, suvokimas, bet ir darbų stilistika, estetinė raiška. Duete kūrėjai turi atrasti harmoniją, suskambėti neužgoždami vienas kito, nekonkuruodami, perteikti nenutrūkstančią melodiją, atsiskleidžiančią įvairiomis spalvomis. Tai – iššūkis, reikalaujantis vidinės brandos, įsiklausymo vienas į kitą ir bendradarbiavimo.

Dviejų žymių menininkių Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda "Dvi Aušros" – išskirtinis reiškinys. Patyrusių menininkių duetas stebina vientisa melodijos linija, kuri sykiu ir dinamiška, veržli, dramatiška (A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūriniai), ir rami, švelni, lyriška (A.Andziulytės darbai). Dvi skirtingos menininkės harmoningai dera tarpusavyje. A.Andziulytės kūriniuose nuosaikumą papildo aštresni, gilesni spalvų akordai, o A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbuose ekspresija suvaldoma ramiomis, ritmiškomis linijomis, raštais.

Paralelinių pasaulių mįslės

Dueto parodoje eksponuojami kūriniai, įvairiomis technikomis atlikti ant popieriaus. Trapi, neįpareigojanti medžiaga – popierius yra it dienoraštis, kuriame sugula individualios menininkių pažiūros, įgytos patirtys, įveikti iššūkiai.

Stebėdamos išorinio pasaulio kaitą kūrėjos fiksuoja tai baltuose popieriaus lapuose, ieškodamos atsakymų į klausimą, ar pasaulis tikrai yra stabilus, ar jis neslepia savyje papildomų, paralelinių, pasaulių? "Darbai ant popieriaus pagal neįpareigojantį atlikimą suteikia puikias sąlygas šiam klausimui gvildenti. Niekas geriau ir greičiau negali vystyti minties plastikos nei tokio pobūdžio kūryba", – teigia menininkės.

Susižavėjimą ir nuostabą kelia vienur maži, tankiai susispietę, kitur – visą galerijos sieną okupavę popieriaus lakštai, kuriuose sukurti pasauliai įtikina savo egzistavimu net priešiškiausiai nusiteikusį žiūrovą. Abstrahuotuose, spalvinguose, vaizduotę kurstančiuose A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės piešiniuose paraleliniai pasauliai veržiasi pro menininkės pasirinktus simbolius. Šis proveržis išryškėja kūrinių cikluose "Ateiviai, žmonės ir šešėliai" (2010–2015), "Kultūra-natūra" (2014), "Gyvenimas po saule" (2014). Dinamiškos, daugiaplanės, sprogstančios kompozicijos leidžia žiūrovui pažvelgti į iš sapnų, vizijų, sparčiai kintančių kasdienybės atspindžių sudėliotus vaizdus.

Ramesni, santūresni vaizdai atsveria žvelgiant į šešiolikos piešinių ciklą "Gamtos gurmano kabinetas" (2009–2014), kuriame vaizduojami miško gyvūnai (padabinti tikru kailiu), jų kaukolės, grybai. Kiekviename kūrinyje vaizduojamas konkretus objektas įgauna neliečiamumo, pakylėjimo įspūdį. Išsigandęs gyvūno žvilgsnis, jo poza ar skrupulingai atkartota, išdidinta grybo kepurėlė šiuos įprastus objektus paverčia fantastiniais veikėjais, atsiradusiai čia dėl niekam nežinomų priežasčių. Taip ir norisi klaidžioti drauge su menininke jos piešiniuose ir, sklaidant sluoksnį po sluoksnio, ieškoti įminimų kito, paralelinio, pasaulio mįslėms.

Realybės atspindžiai

Ramūs, tykūs, neatrastų vietų žemėlapius primenantys A.Andziulytės piešiniai kursto fantaziją bandant sukonkretinti, sujungti kūriniuose išsiblaškiusias detales į vientisą vaizdą.

"Tirpstančių peizažų" serijose menininkė tarsi ieško jiems tinkamo paviršiaus: vienuose kūriniuose peizažai išryškėja baltuose popieriaus lapuose, kituose – įsigeria į perregimą kalkę ar tarp smulkiu tekstu užpildytų lapų išsiskleidžia ryškiomis dėmėmis. Piešiniai pasrūva skaudžiomis akvarelės spalvomis, netikėtai išsiliejusia kava ar dengiami akrilu, tušu, štrichuojami pieštuku.

Kūrinyje "Vėjo gaudymas" (2013) – abstrakčios, spalvotos, geometrinės formos, pakibusios veik prie lubų, tylomis slenka ieškoti plyšio, kad galėtų išskristi. Septynių piešinių cikle "Tirpstantys peizažai. Goteborgas" (1999) – grafitu aklinai užpildyti popieriaus lapai večia žiūrovą sustoti ir toje pilkoje masėje ieškoti realybės atspindžių.

Trapūs, lyriški A.Andziulytės darbai dar labiau pabrėžia popieriaus kaip medžiagos efemeriškumą. Paglamžytas, vietomis susitraukęs, susiraukšlėjęs popierius peizažams kuria paviršius, kuriais judančios žiūrovo akys bando atrasti, atpažinti žemės (ir ne tik) lopinėlius.

Dvi menininkės, dvi Aušros. Du skirtingi, bet vienas kitą papildantys požiūriai apie du pasaulius: tikrąjį ir paralelinį. Kuris įtikina labiau? O gal vienas be kito jie neegzistuoja? Atsakymai ar jų užuominos – parodoje "Dvi Aušros".

Kas? A.Andziulytės ir A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda "Dvi Aušros".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki kovo 22 d.