Nesenstančios temos

Tai viena žymiausių škotų rašytojo Roberto Louiso Stevensono mistinės novelės "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" interpretacijų tarp gausybės dramos, muzikos spektaklių, kino ir televizijos filmų. Joje muzikinės dramaturgijos priemonėmis pateikiamas klasikinis siužetas apie žmoguje slypinčių blogio ir gėrio pradų dvikovą. Spektaklio režisūrinis sprendimas lėmė, kad jis skiriamas vyresnei nei 14 metų auditorijai.

Šiurpi karalienės Viktorijos laikų istorija apie gydytojo idealisto svajonę pakeisti pasaulį iki šiol nepaseno ir šiandieniniam žmogui skamba tiek pat aktualiai: joje kalbama apie žmogiškosios prigimties dvilypumą, veidmainystės ir neteisybės klestėjimą, aukštuomenės ydas ir abejingumą nelaimėliams, vienatvę susvetimėjusiame pasaulyje, draugystės ir meilės troškimą.

Tai pasakojimas apie visuomenę, kurioje viešoji nuomonė turi didžiulę galią, o turtas ir statusas yra aukščiau už talentą bei protą, apie šiuolaikiniame didmiestyje beprotišku tempu lekiantį gyvenimą, kur visi veidai susilieja į vientisą masę ir ištirpsta bet kokios individualybės apraiškos.

Tai pasakojimas apie visuomenę, kurioje viešoji nuomonė turi didžiulę galią, o turtas ir statusas yra aukščiau už talentą bei protą.

R.L.Stevensonas (1850–1894), geriausiai žinomas dėl savo nuotykių romano "Lobių sala", gotikinę novelę "Keista daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" parašė 1886-ųjų žiemą. Idėją jis susapnavo, pabudęs užrašė, bet, sukritikuotas žmonos, tekstą sudegino. Tačiau kūrinys rašytojui neišėjo iš galvos, tad jis tekstą vėliau parašė iš naujo. Knyga buvo sukurta ir išspausdinta per neįtikėtinai trumpą laiką – vos dešimt savaičių.

R.L.Stevensono novelėje talentingas gydytojas Henris Džekilas nusprendžia atlikti mokslinį eksperimentą su savimi ir įrodyti pasauliui, kad gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes galima dirbtinai atskirti ir taip išgelbėti žmoniją nuo blogio. Išgėrus cheminio kokteilio herojaus sąmonė susidvejina, viename kūne šalia doro ir talentingo gydytojo atsiranda įniršio kupinas Haidas, žiauriai žudantis žmones.

Šios vieno žmogaus tragedijos fone skleidžiasi visuomenės vaizdas, kur melas, smurtas ir veidmainystė priimama kaip gyvenimo norma. Tokiame kontekste misterio Haido žiaurumas, kurio aukomis tampa nuodėmių liūne besimurkdantys aukštuomenės atstovai, yra lyg savotiška sanitarinė priemonė.

Tačiau daktaro Džekilo eksperimentas patiria fiasko: siekęs žūtbūt pakeisti pasaulį herojus įsitikina, kad blogio nugalėti neįmanoma, ir nuo jo žūsta pats. Ilgainiui šios istorijos pagrindinių veikėjų vardai Džekilas ir Haidas virto dvilypės, nenuspėjamos asmenybės metafora.

Vardai ir veidai

Spektaklio meno vadovas – teatro vyriausiasis režisierius Kęstutis S.Jakštas. Spektaklio režisierė – pernai kaip savarankliška režisierė debiutavusi žinoma teatro solistė Viktorija Streiča. Muzikinis vadovas ir dirigentas – Ričardas Šumila. Scenografiją kūrė Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė – Julija Skuratova.

Vieno žmogaus tragedijos fone skleidžiasi visuomenės vaizdas, kur melas, smurtas ir veidmainystė priimama kaip gyvenimo norma.

Pagrindinį Henrio Džekilo/Misterio Edvardo Haido vaidmenį atlieka Egidijus Bavikinas, Martynas Kavaliauskas, Rokas Laureckis, Jeronimas Milius. Gabrieliaus Džono Atersono vaidmuo patikėtas Raimondui Baranauskui ir Jonui Lamauskui. Ema Karu – Kristina Siurbytė, Karina Krysko, Ingrida Kažemėkaitė; Liusi Haris – Marija Arutiunova, Gabrielė Bielskytė, Dagna Kondratavičiūtė.

Kurti dramatizmo kupiną istoriją padės ir kiti teatro solistai: Tomas Ladiga, Giedrius Prunskus, Andrius Apšega, Gediminas Maciulevičius, Žanas Voronovas, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Ieva Vaznelytė, Žygimantas Galinis, Danielius Vėbra, Povilas Padleckis, Mindaugas Zimkus, Martynas Beinaris, Kęstutis Alčauskis, Giedrė Juknevičiūtė, Nomeda Vilkanauskaitė, Iveta Kalkauskaitė, Emilija Mackevičienė, baleto ir dramos artistai Dainius Bervingis, Ramūnas Šimukauskas, Aurimas Sibirskas, Gintaras Visockis ir kt.

Viktorija Streiča

Spektaklio režisierė

Miuzikle "Džekilas ir Haidas" iškyla amžinieji klausimai: žmonių "fasadai" – kokį veidą rodome dienos šviesoje ir kas išnyra iš mūsų nakties tamsoje; medicina ir etika – kaip toli leistina eiti ir kada derėtų sustoti; ar siekiant kilnaus tikslo dera peržengti Dievo nubrėžtas ribas? Čia kilnūs ir gražūs tikslai apverčiami aukštyn kojomis ir įgauna baisiausius pavidalus. Nors ketinimai ir geri, noras pakeisti Dievo nustatytą tvarką veda prie katastrofos – dėl išgelbėtos vienos gyvybės miršta dešimtys. Bet iš kitos pusės – sukilimas prieš Dievą reikalingas, nes kitaip nebus progreso. Miuziklo kūrėjai į novelės siužetą įveda kelis naujus personažus, tai istoriją suaktualina ir prideda intrigos. Spektaklyje kiekvienas žiūrovas atras kažką sau artimo, šią tragišką vienišos sielos žmogaus istoriją supras savaip. Leitmotyvu tampa mintis, jog žmogaus viduje slypi tokie slapti užkaboriai, į kuriuos neįsileidžiame net pačių artimiausių, gal net ir savęs paties. Todėl svarbu suvokti, kad kiekviename mūsų esama tiek gėrio, tiek blogio, o kuris pradas stipresnis, vyraujantis, priklauso nuo vidinio pasirinkimo. Save reikia priimti tokį, koks esi, ir nemėginti vaidinti ar laužyti savęs į dvi skirtingas asmenybes. Statant spektaklį teko spręsti nemažai techninių dalykų, bet pavaizduoti vidinį susipriešinimą, ko gero, ir buvo sudėtingiausia, nes teatro scena – ne kino ekranas.

Artūras Šimonis

Scenografas

Svarbiausia, apie ką norisi kalbėti, tai – pagrindinio personažo psichologinis dvilypumas, jo mentalinis susipriešinimas, susiskaldymas konfliktuojant ir nepriimant šešėlinės savasties pusės. Šis dualizmas kaip esminis konfliktas ir yra mano scenografijos kūrimo, darbo proceso bei apmąstymų idėjinis pagrindas. Be abejo, galvodamas apie scenovaizdį aš gilinausi į XIX a. pabaigos Viktorijos laikų istorinį ir kultūrinį kontekstą, madas, estetiką, kurie vienaip ar kitaip darė įtaką scenografijos koncepcijai, o tam tikri minėtos epochos stilistiniai elementai atsiras spektaklyje dekoracijų ir rekvizito pavidalu. Šis laikotarpis įdomus dar ir tuo, kad tada žmonės su ypatingu entuziazmu ėmė gilintis į psichoanalizę, tai, kas vyksta mūsų pasąmonėje. Nesistengiau iliustratyviai atvaizduoti Londono XIX a. pabaigos aplinkos, kur vyksta miuziklo veiksmas. Priešingai – mane labiau domina librete, muzikoje, visoje istorijoje išreiškiamas teminis kontekstualumas, todėl erdvė, kurioje vyks spektaklis, bus daugiau ar mažiau konceptualiai sąlyginė, funkcionali ir kintanti. Naudosiu daug blizgių, atspindinčių, veidrodinių, erdvę laužančių ir praplečiančių faktūrų. Kaip ir daugelyje mano darbų ypatingą dėmesį kreipsiu į apšvietimą, o vaizdo projekcijomis, kurių bus nemažai, bandysiu paryškinti emocinį krūvį bei sceninę įtampą. Tikiuosi, kad mano darbas bus įtaigus, o spektaklis aktualus.

Egidijus Bavikinas

Solistas

Džekilo/Haido vaidmuo neabejotinai pats sudėtingiausias iš visų iki šiol mano kurtų visomis prasmėmis. Jis reikalauja ypatingo psichologinio pasirengimo, nemažai fizinių pastangų, didelių aktorinių gebėjimų. Sudėtinga ir vokalinė partija. Manau, kiekvieno aktoriaus svajonė suvaidinti kažką panašaus. Taigi, du viename, dvi skirtingos asmenybės viename kūne. Viena vertus, ar gali būti kas nors patraukliau aktoriui už pamišusio mokslininko genijaus vaidmenį, kita vertus, ar gali būti kas sudėtingiau, nei vaidinti pamišimą, šizofreniją, asmenybės susidvejinimą. Nors šiandien sunku ką nors nustebinti kriminalinėmis istorijomis, man bus tikras iššūkis tapti "serijiniu žudiku". Sutikite, jog tai gana retas atvejis, kai scenoje vos per porą valandų tenka nužudyti septynis veikėjus. Tad gal geriau neįsijausti 100 procentų? Na, o jei rimtai, mokslininką pamišėlį savyje mėginu atrasti po truputį. Beje, muzika – taip pat mokslas. Kai didesnę dienos dalį praleidi teatre, kai nuo ryto iki vakaro tekstai ir muzikinės frazės be perstojo sukasi galvoje tarsi kokios cheminės formulės, atitrūksti nuo tikrovės ir būsena tampa ne visai harmoninga, visai kaip mokslininko genijaus galvoje. Esu dėkingas kolegoms, kad primena, jog nulipęs nuo scenos nepamirščiau "išeiti" iš vaidmens. Mane žavi šis personažas, jo geroji pusė, jo tikėjimas stebuklu! Gebėjimas matyti daugiau, nei yra iš tikrųjų, daugiau, nei gali būti. Tiesiog tikėti stebuklu!

Martynas Kavaliauskas

Solistas

Šis vaidmuo – tai ir dovana, ir didelis iššūkis. Manau, jog didžiausia užduotis šiame spektaklyje yra susitapatinti su personažu, pajusti jo dvilypumą, jausmų sumaištį, mąstyti kaip jis, kontrastingai atskleisti gerąsias ir blogąsias personažo puses. Mano kuriamas herojus turi dvi asmenybes, dvi puses: Džekilas – atidavęs visas jėgas, širdį ir protą vienam tikslui, jo misija atskirti gėrį nuo blogio tam, kad pasaulyje išnyktų nesantaika ir pyktis, liktų meilė ir taika; Haidas – tamsioji Džekilo pusė, jo žiaurumas ir nirštas, kaupęsi visą gyvenimą iš nuoskaudų, pažeminimų, tūnoję giliai viduje. Po nesėkmingo medicininio bandymo su savimi tas blogis prasiveržia, tampa nebekontroliuojamas. Kita vertus, Haidas vykdo teisingumą, siųsdamas Anapilin nuodėmingus žmones. Manau, kiekvieno žmogaus viduje galime rasti panašių minčių, emocijų. Kūrinio autorius ir norėjo parodyti, kokia siaubinga gali būti žmogaus esmė ir kokia destruktyvi jėga yra pyktis ir neapykanta.

Rokas Laureckis

Solistas

Tai pirmasis mano pagrindinis vaidmuo, nauja džiuginanti patirtis ir kartu didžiulis iššūkis. Vaidmuo išties nelengvas – vienam atlikėjui tenka įkūnyti du visiškai skirtingus personažus, o tai sudėtinga ir vaidybine, ir vokaline prasme. Artistas turi nuolatos kaitalioti ne tik balsą, bet ir charakterį, mat personažas per visą spektaklį beveik nepalieka scenos. Partija didelės apimties ir reikalauja nemažos ištvermės. Techniniai dalykai taip pat sudėtingi. Tačiau dirbant scenoje apima nenusakomai geras jausmas. Užgrojus orkestrui vien nuo muzikos kaskart pačiam šiurpsta oda. Tiesa, prieš pradedant statyti spektaklį buvo apnikusios abejonės dėl Haido – juk realybėje visa savo esybe esu labiau Džekilas. Mėgstu ramią muziką ir mieliau dainuoju lėtas, lyriškas balades. Tačiau pradėjus dirbti viskas apvirto aukštyn kojomis: įsikūnyti į Haidą tapo lengviau nei į Džekilą. Šiuos du skirtingus žmones mėginu sutalpinti savyje suvokdamas, jog abiejų šių vyrų silpnybė yra bendra – Meilė. Vaidindamas įsivaizduoju, kuo, beje, ir pats tikiu, jog geroji žmogaus pusė laimi prieš blogąją. Mirdamas Džekilas kartu sunaikina ir Haidą. Kiekvieno mūsų viduje yra tiek Džekilo, tiek Haido. Ne išimtis ir aš.

Kas? F.Wildhorno miuziklo "Džekilas ir Haidas" premjera.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? Rugsėjo 28, 29, 30 d. 18 val.