Kaune naująją kino juostą filmuojantis režisierius Donatas Ulvydas įsitkinęs: Lietuvai reikia herojų. Asmenybių, kurie savo mintimis ir poelgiais būtų aukščiau už asmeninius tikslus, į kurias lygiuotųsi šalies žmonės. Viena tokių, kokia yra ir jo naujojo filmo veikėja – Emilija.

Filmas "Emilija" – sukrečiantis epas apie tylų pilietinį ir kultūrinį pasipriešinimą okupaciniam režimui. Juostoje vaizduojamas 1972-ųjų Kaunas. Muzikinio teatro sodelyje susidegina Romas Kalanta. Kaip tik tuo metu į Kauną atvyksta jauna aktorė Emilija ir įsilieja į Laisvės al. žygiuojančią minią, skanduojančią "Laisvę Lietuvai!" Čia ir prasideda jos persekiojimų, grasinimų bei dvejonių kupina istorija. Filmo premjera – 2017-ųjų pradžioje. O kol kas filmavimo komanda degte dega kūrybiniu procesu, kurio dalis vyksta ir autentiškoje aplinkoje – Kaune.

Trumpo atokvėpio valandėlę kalbėdamas su "Kauno diena" D.Ulvydas prisipažįsta laikinojoje sostinėje radęs tai, ko nesitikėjo: atmosfera ir sąlygos kurti čia idealios, o pats miestas pilnas neįtikėtino grožio kampelių, prašyte prašančių būti įamžintiems.

– Kokie jausmai ir mintys jus lydi filmuojant čia, Kaune?

– Labai sunku rasti naujų žodžių, nes per tą trumpą laiką visuomeninėje, socialinėje erdvėje mes jau spėjome pasakyti, kaip mes reaguojame. Tačiau buvo viršyti visi lūkesčiai. Kas vyko čia, buvo visiškai neįsivaizduojama. Tikėjomės, jog gali būti gerai, bet nesitikėjome, kad bus taip gerai. Tartum gautum skanų patiekalą – tarkime, sriubos, o tu jos tiek daug nori, kad pradedi pilti į lėkštę, ir sriuba ima bėgti per kraštus, kad net nuo stalo nesulaižysi. Mes norėjome savanorių, juos kvietėme, pradėjome registruoti, vėliau kvietėme tik tam tikrus žmones. Bet atsitiko taip, kad žmonių atėjo net nekviestų, ir negalėjai jų išvaryti. Esi laimingas, kad kadre turi daugiau žmonių, nei tikėjaisi, bet medalis turi dvi puses. Nebespėji kiekvienam skirti dėmesio, nebeturi kostiumų, negali net pamaitinti visų. Išeina taip, kad iš to gerumo yra net per gera. Kaune supratau, kas yra per gera, per patogu. To tikrai nėra buvę ir Vilniuje, ir Mažeikiuose, ir net užsienyje, kur man yra tekę filmuoti.

– Masinėms scenoms žmonės registravosi masiškai, jas filmuojant jautėsi stiprus patriotizmo jausmas. Apskritai filmas susilaukė labai daug dėmesio. Galima sakyti, kad "Emilija" – tai daugiau nei filmas.

– Taip, tai, kas vyko čia, buvo truputėlį daugiau nei kinas. Neabejoju, kad tai yra dėl temos. Svarbus ir tas faktas, kad mes niekur neatsimušėme į sieną. Atėjome į savivaldybę – o juk mes visi žinome, kad tai yra biurokratinė institucija, ne komercinė struktūra, kad ten nėra taip lengva sulaukti "taip". Juk reikia nueiti tam tikrus žingsnius, tad visada galvoji, kad gali ir nepasisekti. O čia viskas buvo puiku. Buvome suprasti ir, kaip aš sakiau po pirmo susitikimo savivaldybėje, mes pasiekėme didžiausią pergalę, kad mes atvažiavome. Norėjome būti išgirsti, norėjome, kad savivaldybėje suprastų, ką darome, manėme, jei mus išgirs, viskas toliau seksis. Ir mus išgirdo. Pradedant nuo savivaldybės ir savanorių, kuriuos kvietėme, baigiant verslo subjektais, niekur neatsitrenkėme į sieną. Eini, prašai – ir duoda. Eini klausti – ir atsako. Prašai pagalbos – ir padeda. Paprašėme, kad leistų parduotuvių vitrinas pakeisti – leido. Jų prekyba nesustojo, mes bandėme atsilyginti kažką pirkdami ar bent jau nestabdydami pas juos einančių klientų. Nebuvo kažkokių nusiskundimų, policija leido tai, ką galėjo uždrausti. Niekur nebuvo sienų. Turbūt skamba labai banaliai, bet tai atsitinka ne kasdien. Nežinia, ar taip yra tik todėl, kad tai yra Kaunas, norintis nuotykių ir nenuvargęs nuo kino, ar todėl, kad tai yra Kaunui aktuali tema, ar abu kartu – teisinga tema teisingoje vietoje ir teisingu laiku. Visa tai sukūrė tokią sinergiją, kad byrėjo sienos, ir tai buvo kažkas daugiau nei kinas.

Mes jau kalbėjome ne apie filmo siužetą, ką ir kaip filmuojame, o grįžusi visa komanda galvojome apie tai, kas vyksta, apie tą energiją, kai žmonės skanduoja: tu žiūri į ekraną ir eina šiurpuliukai. Kai tu kuri filmą ne tam, kad parodytum, koks didis menininkas esi, o tam, kad perduotum žinią. Kai turi turinį ir jį išaukštini labiau nei savo ego, tada tas turinys pradeda dirbti pats. Ir kai šį turinį išgirsta žmonės, jie nori jam padėti. Jie supranta, kad to turinio reikia. Svarbiausia yra ne siužetas, ne personažas, o pati idėja, kad patriotinio kino, kalbėjimo apie Lietuvos vertybę – laisvę – reikia. Lūkesčiai ir tikslai sulaukė palaikymo. Yra ne tik malonu – tai įrodymas, kad tavo keliami uždaviniai sau ir kitiems – teisingi.

– Sprendžiant iš jūsų darbų, jums labai svarbus heroizmo klausimas?

– Taip. Manau, kad žmogus yra toks sutvėrimas, kuris turi, nori ir jam gyvybiškai reikia turėti guru arba kelrodę žvaigždę. Tai yra labai žmogiška – turėti į ką lygiuotis, paskui ką eiti, nes esame sociali visuomenė. Kai tai suvoki, supranti, jei žmogui to reikia, tai filmas, kuriame apie tai kalbama, irgi bus reikalingas. Dabar suprantu: jei filmas yra apie heroizmą, tai jis bus reikalingas žiūrovui.

Tai tas pats, kaip turėti mylimą muzikantą ar sportininką, arba gerbti prezidentą ar tėvą. Kaip gyvenime, taip ir kine tai – vertybė. Žmogui reikia herojaus, kaip šuniui – šeimininko, kaip vaikui – tėvo, draugo. Manau, kad herojus nėra vien lyderis ir geresnės prabos statusas, tai – didelė atsakomybė. Nes tik tikras herojus yra tas, kuris supranta, kad yra atsakingas už tuos, kurie paskui jį eina. Noriu kurti tokius herojus, kurie supranta šitą atsakomybę. Tuomet nuo heroizmo vertybės pereiname prie kitos vertybės – sąžinės. Kada tu turi būti sąžiningas kažką veikdamas, kaip nors elgdamasis. Noriu kurti sąžiningus herojus.

– O kas jums heroizmas yra šiandien?

– Kurdamas "Tadą Blindą", dabar "Emiliją" kalbu apie heroizmą, nes Lietuvoje šiandien trūksta herojų. Gerbiu Prezidentę ir manau, kad tai yra žmogus, į kurį turi, gali ir krypsta žvilgsniai. Bet tokių herojų turėtų būti kiekvienoje srityje. Filmus kuriu apie tai, nes jaučiu, kad tų herojų turėtų gimti daugiau. Žmonės gyvena jų neturėdami. Jie nenori "ant galvos užsileisti" vado, bet nesupranta, kad jei būtų herojų, būtų tik geriau. O galbūt jie dar yra labai susireikšminę, kiekvienas nori būti sau šeimininkas, šis egoizmas kol kas ir veda. Bet kai negali į ką nors lygiuotis – tada yra blogai. Kol kas gyvename socialinio nihilizmo stadijoje, kai nėra nieko švento, kai žmonės gyvena, bet nelabai turi ką gerbti. Galiu būti ne taip suprastas, bet aš nekalbu apie monarchinės valstybės modelį – kalbu apie vidinę būseną.

– Kiek herojiška bus pagrindinė filmo veikėja Emilija?

– Kai kuri filmą, su scenaristu rašai scenarijų, rašai taip, kaip tu elgtumeisi. Tai yra tas heroizmas, kokį matyčiau aš arba tiek, kiek herojumi norėčiau būti. Ir Emilija būtų herojė, bet tokia, kokią mes įsivaizduojame. Ne garsiai rėkianti, o sąžiningai dirbanti, labai atvirai jaučianti. Emilija yra kitokia herojė nei kiti mano filmuose. Tai yra labiau herojus iš gamtos. Heroizmas nėra vien tik įgytos vertybės ir žinios, bet kartais tai yra tiesiog likimo dovana ar net prievolė. Kai tu tampi herojumi, nes tau gamta suteikė tam tikrų savybių. Tiek Emilija, tiek Tadas Blinda yra tokie herojai iš gamtos. Bandau padaryti, kad jie nesusireikšmintų. Noriu, kad jie savo veiksmais siūlytų kryptį ir labai tikiuosi, jog tai turėtų būti priimtina didesnei auditorijai žmonių – teisinga herojaus temperatūra. Herojai paskui save turi vesti pasekėjus ir tam, kad vestum, tu turi būti oratoriumi, kalbėti šūkiais, garsiomis frazėmis. Tai – neatsiejama heroizmo dalis. Tačiau yra ir paslėpto heroizmo. Savo herojų poelgius kuriu tokius, kad atrodytų, jog jie nieko herojiško nedaro, ir tik žiūrovui salėje tai tampa herojišku poelgiu. Gal vietoje to, kad duotum į veidą, didesnė vertybė – susilaikyti? Savo herojams noriu duoti progą patylėti, ir tai yra paslėpto heroizmo spalva.

– Emilijos vaidmenį atliks aktorė Ieva Andrejevaitė. Kodėl būtent šiai aktorei buvo paskirtas vaidmuo, kaip sekasi kartu dirbti?

– Jau filmuojant "Blindą" supratau, kad ne Mantas Jankavičius yra Tadas Blinda, taip ir čia: ne I.Andrejevaitė yra Emilija, o personažas, kurį mes sukursime visi. Mes – tai visi, net gi tie, kurie žiūrės filmą. Mano nuomone, Emilija bus sukurta ne iš aktoriaus, ne iš manęs, ne iš scenarijaus, o iš visos sintezės. Gali nuskambėti muzikos akordai ir jie harmoningai susilies su kažkokiu žvilgsniu – taip gims personažas, kuris nevaikšto gatvėmis, kurio nesutiksi. Ieva yra dalis Emilijos – taip, kaip aš, operatorius ar žiūrovas. Galime ją priimti kaip Emiliją, galime ne.

O Ievos kaip aktorės labai ilgai ieškojau ir greitai supratau, kad Emilija yra būtent ji. Ne per bandymus, repeticijas, o per jausmus. Ji atitiko tai, ką buvau sukūręs fantazijose. Pamačiau Ievą ir supratau, kad ji yra tai, ko aš ieškau. Ir ši intuicija pasiteisina. Kitiems aktoriams turiu pastabų, o jai kur kas mažiau, nes Ievai nereikia kažko ypatingo daryti – tiesiog reikia būti savimi.

– Emilija – išgalvotas personažas ar realiai egzistavusi asmenybė?

– Visiškai išgalvotas. Nenorėčiau kurti dokumentinių personažų ar istorijų. R.Kalantos istorija šiame filme yra tik emocija, kurią aš kuriu, ji ne svarbiausia. Man norisi kurti, o ne komentuoti, sukurti ryškesnį personažą, nei yra gyvenime. Kaip sako viena rusiška patarlė: "Kinas – ne gyvenimą atspindintis veidrodis, o padidinamasis stiklas." Tai yra įdomiau, nes tu gali paryškinti spalvas, išryškinti vertybes, kurias nori.

– Kodėl pasirinkote perteikti šį laikmetį būtent per Emilijos – jaunos merginos – personažą?

– Norėjau moteriškos herojės. Be to, prodiuserė Živilė, turėjusi minčių kurti filmą apie Emiliją Pliaterytę, pasiūlė šią idėją. Supratau, kad moterų herojų nelabai yra – ypač filmuose. Tai yra ir šioks toks išskirtinumas bei naujovė. Man pasirodė, kad ir romantikos gali būti daugiau, truputį kitos vertybės. Žinau dar ir statistiką, kad pastangos Lietuvoje eiti į kiną ateina iš moterų. Jos vedasi vyrus, vaikus ar drauges. Joms turėtų būti įdomu matyti ir heroję moterį.

– Filmuojantis masinėse scenose buvo juntamas sklandus filmavimo komandos darbas. Turite ištikimą komandą?

– Šiaip esu labai ištikimas komandose. Aš labai prisirišu prie tų žmonių, su kuriais dirbu ir bendrauju. Nesu iš tų, kuris norėtų eksperimentuoti, keisti žmones, kad būtų įdomiau, kad būtų kažkas nauja. Galvoju priešingai. Manau, kad turi keistis temos, turinys, kurį tu kuri, ir nereikia gaišti laiko, bandant atrasti santykius bei darbo principus su žmonėmis, su kuriais dirbi. Manau, kad komanda turi būti susižaidusi.

Kinas, priešingai nei kitos meno sritys, yra kaip krepšinis – komandinis darbas. Kitas dalykas, kad kine, net jei tu nesi dirbęs su tuo žmogumi ir jeigu jis yra vadinamas "kinošniku", vis tiek yra lengviau dirbti. Kinas kaip industrija turi labai daug komandinių nerašytų taisyklių, nes žmonės žino, ką reiškia žodis, ką reiškia žodynas, subordinacija, kokios yra pareigybės ir instrukcijos, kas už ką atsakingas ir t.t. Galbūt tai yra dar viena priežastis, kodėl kinas kaip menas yra magija, stipriai traukianti žmones, kurie jos nepažįsta. Kai tu įsilieji į kino procesą (būtent į procesą, ne į filmą, ne į siužetą), visa jame tampa nuotykiu. Tau reikia sukurti tą kitą realybę, nes visi filmai, istorijos ir siužetai yra kažkas sukurto. Labai įdomu, kad ir pati kūryba turi tos magijos, to stebuklo.

Esu pastatęs šešis filmus, šis yra septintas. Komandoje yra du žmones, su kuriais dirbau visuose filmuose – tai scenarijaus autorius Jonas Banys ir garso režisierius Artūras Pugačiauskas.

– Filmas kuriamas ne tik Kaune, bet ir Vilniuje?

– Realiai visa istorija vyksta Kaune, bet tai, kas yra už uždarų sienų, bus filmuojama Vilniuje, nes ekspedicijoje filmuoti yra brangiau. O visus išorinius vaizdus filmuojame Kaune. Manau, kad tai yra šiokios tokios bangos pradžia ir vis daugiau žmonių atvažiuos filmuoti į Kauną, nes čia yra patogu, geranoriška ir be galo turtinga – yra gražių vaizdų: kauniečiai turėtų negailėti jų duoti, o turėtų džiaugtis, kad juos leidžia filmuoti. Jie turėtų suvokti, kad netgi tas kažkoks brangus nepaliestas kampelis nėra jų ir nereikia jo uždaryti, o kaip tik – reikia leisti tam kampeliui kurti pridėtinę vertę, reikia, kad jį matytų, lankytų, stebėtų filmuose, kad klaustų: "O kur taip gražu?"

Manau, kad žmonės turi būti toliaregiški. Taip žiūrėdami galės suprasti, kad netgi filme parodytas vaizdelis nusėda tavo atmintyje į emocinę plotmę, o paskui tu ieškai to vaizdelio – ir atvažiavęs jį randi. Iš kino formuojasi vertė. Kaunas tokiu būdu taip pat formuoja vertę savo grožiui, statusui, patogumui ir savivertei. Jaučiu, kad reikėtų nestabdyti, o puoselėti tai, ką mes darome. Žinoma, filmai čia kurti buvo ir anksčiau. Bet manau, kad dabar bus daugiau. Iš Vilniaus, kino industrijos mekos, atvažiuoti čia nesudėtinga, o gamtos vaizdų ir geranoriškumo klodai čia dideli. Tai mus be galo nustebino.

Į Kauną dar trumpam sugrįšime rudenį, nes norime parodyti Laisvės al. keletą vietų rudenį. Bet jau nebebus masinių scenų ir didelių dekoracijų.