Sufantazuotas pasaulis

Tapytoja I.Grušaitė yra surengusi toli gražu ne vieną parodą ir nors nėra viešumos mėgėja, vis dėlto žinomumo jai netrūksta, jos nutapyti darbai – populiarūs, sulaukia didžiulio dėmesio. Gal dėl renesansinio tapybos braižo, kai laikomasi tradicinių tapybos kanonų, figūros aiškios, atpažįstamos ir kiek idealizuotos: perteikiami gražūs peizažai, estetizmu alsuojantis turinys.

Tačiau I.Grušaitės drobėse vaizduojamas, atrodytų, realistinis vaizdas iki mažiausių detalių yra išgalvotas, sufantazuotas, pripildytas simbolių. Galbūt dėl jų dailininkės paveikslai taip traukia – juk ne kasdien pamatysi, tarkim, ryto ar vakaro migloje besiveriantį kitą pasaulį ir fantastiškus jo gyventojus ("Pelkių muzika") arba du vienuolius kryžkelėje, besvarstančius, proto ar jausmo keliu toliau eiti ("Kryžkelė").

Gražiai sukomponuotas fantastinis pasaulis, pripildytas mistinių nuojautų, atpažįstamų simbolių, atveria savotišką idealybę, sukuria malonų atotrūkį nuo kasdienybės. I.Grušaitė žiūrovą tarsi užveda ant magiško kelio, sukurdama jam pirminį vaizdą to pasaulio, kurį paskui vysto arba kartu su juo, nes atidžiai žiūrint atsiveria ir kitos smulkios, siužetą vystančios detalės, kurių neretame paveiksle yra apsčiai, arba žiūrovą palieka vieną – jis prieš paveikslą sustingsta, pasiduoda jo kerams, kurdamas, plėtodamas istoriją jau pats. Taip, tų kerų tapytojos paveiksluose, atrodo, tikrai yra, iš kur tada tiek gyvybės išgalvotuose personažuose?

Dvelkia prabanga

Kruopščiai, tobulai įvaldyta technika (akrilas, lakas) nutapyti I.Grušaitės paveikslai dvelkia išskirtine prabanga: tamsiame, paslaptingame fone arba ypatingoje šviesoje atsiveria savąsias istorijas menantys ir savaip jas pasakojantys antikvariniai daiktai, kilmingųjų drabužiai, veidai ir keisti personažai.

Vis dėlto prabanga, kuri tarsi užburia savo didybe ir praeities šešėliais, dažnai tėra ironiškas dailininkės žvilgsnis – atrodo, ji mėgaujasi tapydama tuos visus gražius daiktus ir drauge šypsosi, mėgina žiūrovą vesti kiek giliau: nėriniuotus, aksominius drabužius apnikusios pelės (beje, baltos), ir gali būti, kad iš visų turtų teliks skiautės ir draiskalai ("Gloria victis"); karūnuojama valdovė yra kietai supančiota (kas kad brangenybėmis, kai neturi jokios laisvės) ir net regalijas laiko ne ji, o ja manipuliuojantys dvariškiai ("Karūnavimas").

Simboliai, keisti gyviai, katės, šunys, įvairiausi gyvūnai kažkiek primena Lewis Carroll "Alisos stebuklų šalyje" fantazijas ir tampa neaišku, ar rytmečio arbatėlę susiruošė gerti du dailūs šunys, ar jie tik laukia savo šeimininkų. Iš augintinių povyzos atrodo, kad greičiausiai arbatą iš dailių puodelių gers jie ("Rytas terasoje"). O katės valtyje – aiškiausiai vyras ir žmona ("Trise valtyje").

Taigi dailininkė savo tapyboje laisvai jungia ne tik renesansą, manierizmą, baroką, bet ir realybę, fantaziją, simbolius. Akivaizdu, kad ji mato savo paveikslus ir žino, ko jai reikia, kad jie įsikūnytų. Paskui pamatome jau mes ir sutrinkame: ar galima pavaizduoti nerealybę? Jeigu ji nutapyta, vadinasi, ji buvo pamatyta, nesvarbu, fantazijoje, svajonėje ar sapne.

Pasauliai ir įžvalgos

Tapydama sodrių vaizdų, dažnai su daugybe įvairiausiu detalių paveikslus, dailininkė nesinaudoja nei modeliais, nei realiu rekvizitu, juose nėra jokių kompiuterio ar kitų šiuolaikinių technologijų prisilietimo – dirba vien rankos ir galva, o joje gimsta įvairiausios mintys, įžvalgos (pavyzdžiui, apie laiką – "Lekiantis laikas") ir pasauliai. O žmonės? Jų taip pat yra, dailininkė mėgsta juos tapyti – tiek vyrus, tiek moteris, tačiau šioje parodoje dominuoja jaunos nekaltumu spinduliuojančios merginos, dažniausiai – tobulų veido bruožų, svajingos ir romantiškos ("Pavasaris", "Mergina, paukščiai ir svajonės"), nors dailininkei artimi ir ne tiek gražūs, kiek įdomūs, išskirtiniai veidai ("Mėlynojo drakono naktis"), tačiau nė vieni jų neturi antrininkių, nes taip pat sugalvoti, gimę menininkės vaizduotėje.

Kaune vilnietė tapytoja savo parodą surengė pirmą kartą, todėl tai gera proga pamatyti paveikslus iš arti, beje, į juos įdomu žiūrėti, tyrinėti detales iš nedidelio atstumo, tik tada ir įsitikini, kad, regis, raudonos putino uogos – visai ne putino, o grušaitiškos – jų niekur nerasi, jos užauga, prisirpsta tik dailininkės drobėse ("Drakono uogelės"). Svarbu tik tai, kad kai menininkė tapo, niekas jos netrukdytų (nepultų jokie kasdienybės drakonai), leistų nevaržomai sklandyti beribėse kūrybinėse erdvėse ("Įkvėpimas").

Kas? I.Grušaitės tapybos paroda "Kryžkelės".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki balandžio 7 d.