Gegužės 7–11 d. Kauno kameriniame teatre vyks jau ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis "MonoBaltija 2014". Šiemet festivalio afišoje 10 šalių – Lietuva, Lenkija, Rusija, Baltarusija, Suomija, Estija, Armėnija, Izraelis, Didžioji Britanija, Ukraina, kurių atstovai parodys 13 spektaklių.

Šios išskirtinės monodramos gerbėjų šventės išvakarėse festivalio direktorius, Kauno kamerinio teatro meno vadovas aktorius Aleksandras Rubinovas, pasidalijo mintimis apie šiųmetį renginį ir monospektaklių žanrą.

– Sunku ar lengva Kaune surengti tarptautinį teatro festivalį?

– Labai sunku. Ir kuo toliau, tuo sunkiau. Pirmajam festivaliui miesto savivaldybė skyrė 70 tūkst. litų, o ketvirtajam – 30 tūkst. O festivalio apimtis ne tik nesumažėjo, bet padidėjo. Žinoma, galima surengti festivalį ir visai be pinigų. Galima sukviesti tuos, kurie atvažiuotų bet kokiomis sąlygomis ir už savo pinigus, kad tik galėtų pasirodyti. Tačiau ar miestui reikia tokio festivalio? Noriu kviesti talentingus menininkus, tačiau jų darbas turi ne tik meninę, bet ir piniginę vertę. Todėl daugybės tikrai gerų spektaklių, turint tokį biudžetą, tenka atsisakyti. Man labai gaila, bet šiemet turėjau atsisakyti labai iškilaus menininko, pasaulinio lygio žvaigždės Jono Nerbe iš Švedijos, nes minimalus atlygis jam mūsų festivaliui nepakeliamas. Būna skaudu, kai negali parodyti publikai to, ką tikrai vertėtų. O privačių rėmėjų rasti praktiškai neįmanoma.

– Koks būtų festivalis, jei pinigų būtų tiek, kiek reikia?

– Meninis festivalio lygis galėtų būti fantastiškas, o kiekvienas spektaklis būtų tikras įvykis. Be to galėčiau pakviesti ne tik atlikėjus, bet ir teatro kritikus iš kitų šalių.

– Kaip vyksta spektaklių atranka festivaliui?

– Paprastai festivaliai turi savo ekspertus, kurie važinėja po kitus festivalius, stebi spektaklius ir renkasi, ką kviesti. Šito aš sau leisti negaliu. Bet kadangi pats kaip aktorius dažnai dalyvauju tarptautiniuose festivaliuose su savo spektakliais, ten matau kitų darbus, bendrauju, tariuosi ir pakviečiu į Kauną. Kitus spektaklius atrenku žiūrėdamas įrašus. Būna, kad į festivalį patenka ir visai man nematytas spektaklis, bet labai retai.

– Ar šiemet bus spektaklių, kurių nematėte ir įtraukėte į programą aklai?

– Taip. Tai Juozo Budraičio vaidinama "Paskutinė Krepo juosta", režisuota Oskaro Koršunovo. Bet aš žinau, kas yra J.Budraitis ir kas yra O.Koršunovas, žinau jų lygį. Aš jais pasitikiu. Nemačiau ir šio Januszo Stolarskio spektaklio, bet mačiau kitus jo darbus ir žinau, kad blogai būti negali.

– Ar daug spektaklių nepatenka į "MonoBaltijos" programą?

– Labai daug. Dar porą festivalių galėčiau sudaryti iš nepatekusiųjų.

– Ar yra šiemet spektaklis, dėl kurio buvimo festivalyje ypatingai džiaugiatės?

– Labai džiaugiuosi dėl ukrainietiško spektaklio iš Odesos. Tai labai nestandartinis ir įdomus kūrinys. Be to, jis ypač sunkiai skynėsi kelią į Kauną. Nuo pat pradžių buvo klampios derybos, nes spektaklyje yra labai daug dekoracijų, ir reikėjo išspręsti, kaip visa tai atgabenti. Kai jau radome išeitį, prasidėjo įvykiai Ukrainoje, ir po Krymo aneksijos jie man parašė, kad apie jokią kelionę negali būti kalbos, visos gastrolės atšauktos, be to, teatras visai neturi pinigų. Aš atrašiau, kad labai gaila. Tada po kelių dienų jie man vėl parašė, kad aktoriai atvažiuos už savo asmeninius pinigus, bet be dekoracijų, ir prašė surasti čia kažką atitinkamo, kad galėtų vykti spektaklis. Pažadėjau, kad padarysiu viską, kas įmanoma. Ir štai ukrainiečių spektaklis bus rodomas festivalio uždarymui.

– Šių metų "MonoBaltija" skirta režisieriaus, ilgamečio Kauno kamerinio teatro meno vadovo ir šio festivalio sumanytojo Stanislovo Rubinovo atminimui. Turbūt ne vienus metus kartu svajojote apie tarptautinį teatro festivalį Kaune, kūrėte jo viziją, paskui kartu tą idėją realizavote. Ar jūsų lūkesčiai pasiteisino? Ar "MonoBaltija" tokia, apie kokią svajojote?

– Pirmoji idėja nebuvo monospektaklių festivalis. Dar 1987 m. suorganizavę teatro studijų festivalį, galvojome, kad jis turės tęsinį. Bet, prasidėjus politiniam virsmui šalyje, jau ne festivaliai buvo galvoje. Kiek vėliau buvome sumanę suvienyti visų Kauno teatrų pajėgas ir rengti tarptautinį kamerinių spektaklių festivalį. Bet tam nebuvo pinigų. Tada nusprendėme: jei nepavyksta kamerinių spektaklių festivalis, mėginkime monospektaklių. Juolab kad mūsų teatro mažos erdvės tam labai tinkamos. Taigi svajonė modifikavosi pagal galimybes. Pirmieji trys "MonoBaltijos" festivaliai lūkesčius tikrai pateisino. Šiandien "MonoBaltija" laikoma vienu geriausių festivalių Europoje. Kiekviename festivalyje pasitaiko ir silpnų spektaklių, bet "MonoBaltijoje" sėkmingų ir nesėkmingų spektaklių proporcija išliko labai gera. Be to, visi pastebi gerą festivalio atmosferą. Festivalį aš organizuoju ne kaip vadybininkas, o kaip aktorius, puikiai žinodamas, ko aktoriui reikia ir kokios sąlygos jam yra būtinos.

– Kai kurie žiūrovai sako, kad visą spektaklį žiūrėti į vieną aktorių yra nuobodu. Ką galėtumėte pasakyti tokiems monodramos negerbėjams?

– Maždaug prieš dvidešimtį metų, kai pastatėm "Judą Iskarijotą", esu girdėjęs replikų: "Tai ką, jis vienas už visus ir vaidins?" Dabar to jau nebėra. Vienas aktorius scenoje nieko nebešokiruoja. Bet žinoma, eidamas į monospektaklį, žiūrovas rizikuoja daugiau. Jei tas aktorius jam nepatinka, daugiau žiūrėti nėra į ką. Todėl reikia gerai žinoti, kur eini. Bet monospektaklyje gali pamatyti tokią asmenybę ir tokį meistriškumą, kurių įspūdis atstoja visą daugiastruktūrį spektaklį.

Scenoje – likimai ir legendos

Šiemet "MonoBaltijos" dalyvių nevertins profesionali žiuri, tačiau, kaip ir kasmet, savo simpatijų prizą įteiks žiūrovų komisija, sudaryta iš skirtingų profesijų teatro gerbėjų.
Festivalyje matysime net tris lietuviškus spektaklius – Vidmanto Fijalkausko "Kritimas į tamsą" (režisierius Saulius Varnas), Juozo Budraičio "Paskutinė krepo juosta" (režisierius Oskaras Koršunovas) ir Aleksandro Rubinovo "Koba" (režisierius Stanislovas Rubinovas).

Festivalio afišoje – dar devynios šalys: Lenkija, Rusija, Baltarusija, Suomija, Estija, Armėnija, Izraelis, Didžioji Britanija, Ukraina. Iš viso bus pristatyta 13 spektaklių, įvairių savo tematika ir išraiškos priemonėmis.

Žiūrovai išvys ir rusų klasikos interpretacijas, ir autobiografines istorijas, ir meistriškus literatūros pateikimus, ir judesio galimybes. Greta ryškių scenos žvaigždžių – Janušo Stoliarskio, Violetos Komar, Roberto Akopiano, Aleksejaus Devotčenko, Juozo Budraičio – žiūrovai susidurs ir su unikaliais likimais – po motociklo katastrofos invalido vežimėlyje įkalintas suomių aktorius Pekka Heikkinenas scenoje pasakos sukrečiančią savo gyvenimo istoriją, o aktorius Pipas Uttonas iš Didžiosios Britanijos įkūnys legendinį Čarlį Čapliną.

Kas? iškilmingas festivalio atidarymas. Spektaklis "Kritimas į tamsą".

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? gegužės 7 d. 17.30 val.