Netrukus Kaune vyksiančiame tarptautiniame festivalyje "CREATurE Live Art" dalyvaus ne tik garsūs performansų kūrėjai. Vieno jų, garsiojo Johanneso Deimlingo, pasirodymą lydės du Kauno paauglius subūrę kolektyvai – choras "Lyra" bei Raimundo Martinkėno vaikinų dainavimo studija.

Choras be patyčių

Pačiame Parodos g. kalno viršuje įsikūrusių Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų koridoriuose pavakare šurmuliuoja į užsiėmimus skubančių moksleivių žingsniai. Tik nutilus bruzdesiui, ausis pasiekia gyva muzika. Tai – Astos Miknienės vadovaujamo mergaičių choro "Lyra" ir Raimundo Martinkėno vaikinų dainavimo studijos jaunųjų dainininkų balsai.

Šie 11–18 metų paauglius vienijantys kolektyvai, galėtum sakyti, – tik viena užklasinių veiklų, tačiau patys jaunuoliai purto galvą: "Ne, tai ne būrelis, tai labai maloni mūsų gyvenimo dalis."
Švytinčios akys ir plačios šypsenos, matyt, choristų išskirtinis bruožas. Ir ne veltui, nes "Lyros" ir vaikinų dainavimo studijos balsai skamba ne tik mokinių chorų festivaliuose, bet ir visos Lietuvos gausiai žiūrimuose televizijos projektuose ar Kauno miesto šventėse.

Kalbuosi su jaunaisiais choristais, susėdusiais į jaukų ratelį, už lango pavasariškai čiulba paukščiai. Negi tokiu oru nebūna tingu eiti į repeticijas? "Tikrai ne, mes jų laukiame!" – rimtai atsako viena mergina. Jai pritaria draugė: "Jei nėra repeticijos, atrodo, kad kažko trūksta, tomis valandomis vis tiek dainuoju."

Pasirodo, vakarais po pamokų kelias valandas repetuojant ir neretai savaitgaliais vykstant į koncertus, laiko nepritrūksta, netgi daug daugiau nuveikia. "Kiti visą dieną vakarėliui ruošiasi, niekur neina, o mes parepetuojame ir spėjame", – prabyla vienas vaikinas.

Choras ne šiaip maloni užklasinė veikla, bet ir geriausių draugų susibūrimo vieta. Kartu važiuojama į kūrybines stovyklas, dainuojama vakarais prie laužo. Tokia komandinė veikla – geriausia bendradarbiavimo ir kompromisų mokykla, juo labiau kad gausiame skirtingų asmenybių būryje kyla įvairiausių diskusijų apie sceninės aprangos ar repertuaro pasirinkimą. "Mūsų vadovė mums skiepija toleranciją, pavyzdžiui, chore nėra patyčių, nes ji to paprasčiausiai neleistų", – paklaustos apie galimus nesutarimus viena per kitą pasakoja merginos.
Mūsų laikais dabar vyrauja individualizmas – ar nesinori būti solistais? Visi purto galvas, nes drauge – daug smagiau."

"Esi susidainavęs su greta stovinčiais žmonėmis, net žinai, kada jie atsikvėps. Jei pakeičia šalia esančiuosius, visai kitas jausmas, – savo patirtimi dalijasi devynerius metus chorą lankanti mergina, kurią drąsiai papildo draugė. – Lyderiu galima išmokti būti bet kur, nes esi vienas."

Vis dėlto gebėjimas būti kaip vienas kumštis toli gražu nereiškia unikalumo praradimo. Jaunuoliai džiaugiasi, kad būtent choras padėjo jiems išlaisvėti, tapti drąsesniems. Labai pasikeitė ir jų vertybės, ėmė labiau domėtis menu, vaikščioti į teatrą ir, svarbiausia, apmąstyti, ką jie patys gali duoti kitiems. Ir čia daugiausia komplimentų sulaukė jų vadovai.

Ir mama, ir draugė

Chorvedė A.Miknienė dėmesio nemėgsta, net 2011-aisiais, Kauno miesto savivaldybėje atsiimdama Metų mokytojos apdovanojimą, fotografuojama jautėsi itin nejaukiai. Užtat dėl savo darbo yra ne juokais pametusi galvą ir su malonumu lipa į sceną diriguoti chorui.

Yra sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas – juokiasi, ir šios veiklios moters asmeninė patirtis gali tik patvirtinti posakio prasmę. Nuo vaikystės lankiusi fortepijono pamokas ir net apie dailininkės kelią mąsčiusi A.Miknienė atsitiktinai pasirinko choro dirigavimo specialybę – atėjus laikui stoti į J.Gruodžio konservatoriją, negalėjo rinktis fortepijono klasės, nes buvo likę dar metai iki muzikos mokyklos baigimo. Keturiolikmetė moksleivė nenusiminė – sumanė, kad norėtų tapti muzikos kritike. Iš prigimties aktyvią ir lyderiaujančią mergaitę atkalbinėjo dėstytojai ir pasiūlė, jų manymu, tobulą alternatyvą – choro dirigavimą.

"Aš labai įsižeidžiau, nes maniau, kad choro dirigavimą renkasi tie, kurie niekam kitam netinkami", – su šypsena savo reakciją prisimena chorvedė. Vis dėlto dėstytojams pavyko įkalbėti mergaitę ir jau po pirmųjų studijų mėnesių ji beprotiškai įsimylėjo savo specialybę.

Su "Lyra" gyvenimas suvedė taip pat atsitiktinai, netgi skausmingai. Ilgametei "Lyros" vadovei, šviesaus atminimo choro dirigentei Reginai Meilutienei dėl sunkios ligos buvo jau pernelyg sunku vesti repeticijas ir ji nusprendė, kad laikas ieškoti sau pamainos. Tuo metu aktyviai kituose choruose dirbusi A.Miknienė kategoriškai atsisakė tokio pasiūlymo, tačiau telefonas netilo, įkalbinėjimai nesiliovė ir moteris pasiryžo perimti "Lyros" vairą.

Dabar dėl tokio prieš daugiau nei dešimtį metų priimto sprendimo visiškai nesigaili, priešingai – choras yra jos gyvenimas: "Kiekvienas choristas yra kaip mano vaikas. Aš esu pamišusi dėl savo darbo ir vaikų, jie man gali pasipasakoti viską, net niekam kitam neišsakytas paslaptis."

Darbas su besiskleidžiančiomis, itin jautrų transformacijos laikotarpį išgyvenančiomis asmenybėmis nėra lengvas. "Choro vadovas yra ir psichologas, ir mama, ir tėtis, ir geriausias draugas", – pasakoja vaikų tiesiog Asta vadinama chorvedė ir prisipažįsta, kad drauge išgyvena kiekvieno choristo individualų brendimo laikotarpį.

Profesionalūs neprofesionalai

Choristai nėra linkę apsiriboti tik savuoju žanru, tad drąsiai imasi tarpdisciplininių projektų – apie tai byloja ir jų pasirodymas festivalyje "CREATurE Live Art", kur jaunuoliai atliks ES himną. O jau rudenį chorą bus galima išvysti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejaus proga atgaivinamame pirmajame lietuviškame miuzikle "Ugnies medžioklė su varovais", kurį režisuoja Gytis Padegimas.

Ar ypatingos sceninės laikysenos ir universalumo reikalaujantis miuziklas nėra pernelyg didelis iššūkis paauglių chorui? "Šis projektas yra tam tikras iššūkis, bet tai mūsų kūrybinio kelio tolesnis žingsnis", – šypsosi R.Martinkėnas.

Didelei nuostabai, šių kolektyvų nariai toli gražu nėra per specialias atrankas suburti jaunuoliai, nes čia svarbiausia – noras. A.Miknienė tikina, kad net pro šalį traukiantieji ilgainiui pradeda dainuoti. "Tik labai skaudu, kai ateina mergina, kuri iš prieš tai visiškai nedainavusios tapo puikia choriste, ir sako: "Aš dabar eisiu šokti go go", – nuoskaudomis dalijasi "Lyros" vadovė.
Kolektyvų vadovai kritiškai vertina greitos šlovės siekiantį jaunimą, vietoj varginančių repeticijų bėgantį į televizijos projektų atrankas. "Dabar už menkiausią dalyką norima gauti apdovanojimą, išgarsėti, bet pamirštama, kad profesionaliai dainuoti reikia didelės atsakomybės, valios ir darbo", – primena A.Miknienė.

Su moksleiviais dirbantys chorvedžiai prisipažįsta nepuoselėjantys didelių vilčių, kad jų auklėtiniai vėliau pasuks profesionalios muzikos keliu. Tokios sceninės veiklos paragavusieji, anot chorvedės, yra kitokie: giliau suvokia tekstus, pasižymi geriau išlavinta atmintimi, labiau pasitiki savimi, mažiau laiko praleidžia prie kompiuterio, jiems nebaisu stovėti prieš auditoriją ir, svarbiausia, jie kūrybiškiau reiškiasi bet kokioje srityje.