Remigijaus Treigio parodą "Fotografijos" aplankiau baigiantis Kauno fotografijos galerijos darbo dienai. Ten dirbanti moteris buvo beužverianti masyvias juodas langines. Didingas katedros rūmas nyko sulig kiekvienu dengiamu langu, galerijos erdvė iš lėto temo. Įsivyravo prieblanda, kurioje suminkštėjo daiktų kontūrai, sienos nebeakino savo švaria baltuma, o fotografijos apsigaubė paslapties šydu.

Galeriją apgaubusi prietema tarsi pratęsė menininko kūrinius dengiančius ūkus, kuriuose paskendę daiktai, architektūros elementai, lyg netyčia į kadrą įpuolę žmonės kuria nostalgišką, tarp sapno ir tikrovės balansuojančią nuotaiką. Fotografijos primena sustabdytus seno kino filmo kadrus, kuriuose veiksmas vyksta lėtai, veikėjų dialogai neblaško klaidžiojant po paskiro kadro detales ir atrandant jų prasmes.

R.Treigio darbų kompozicijos išbaigtos, jose menininkas koncentruojasi į pasirinktą motyvą, nuošalėje palikdamas visas nereikalingas detales, galinčias išblaškyti susikaupimą.
Visa gaubiantis ūkas, fototriukšmas, pasklidęs po kūrinių paviršių, suniveliuoja kadre užfiksuotą vaizdą ir įtraukia žiūrovą. Tam, kad galima būtų įžiūrėti visas detales, privalu priartėti prie fotografijos tiek, kad alsavimas atsimuštų į jos paviršių. Toks artimas priėjimas prie kūrinio naikina ribas tarp žiūrovo ir meno kaip neliečiamos, po devyniais užraktais saugomos vertybės.

Jei į kūrėjo darbus žiūrovas žvelgs iš toli, matys tik švelnių rusvų, pilkšvų, žalsvų atspalvių dėmes, sukabintas ant sienos. Pranyks visas paslapties grožis, kai žvelgdamas į kūrinį žiūrovas bandys įminti autoriaus užduotas mįsles, prasklaidyti rūką įžengdamas į sapną.

"R.Treigio fotografijos raibuliuoja, skleidžia nematomų būsenų bangas. Jos ne fiksuoja, o ištęsia, sklinda, sklaidosi – atrodo, kad tai ne sustingęs, bet stingstantis, tvyrantis laikas. Vaizdas tyvuliuoja prieš akis, sugeria žvilgsnį. Panardina į rūką ir laiko tol, kol akys išmoksta kvėpuoti", – įspūdžius, žvelgiant į menininko darbus, perteikia menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laiko tąsa, "minkštas" fotografijų paviršius, kuriame žiūrovo žvilgsnis tai panyra gilyn, tai išplaukia paviršiun – klampina, neleidžia ištrūkti.

R.Treigio autorinius atspaudus galima lyginti su grafikos kūriniais, kuriuose raižinys dėl daugybės techninių niuansų (popieriaus pasirinkimo, kūrinio formato, net dienos ir nuotaikos) niekada neatsispaudžia vienodai, be to, menininkas netiražuoja savo fotografijų. Dažniausia tai būna vienas ir unikalus atspaudas.

Prieš paspausdamas fotoaparato užrakto mygtuką kūrėjas visada išlaukia tinkamo momento, niekada neskuba, tykiai žvelgia į pasirinktą motyvą, besiskleidžiantį dienos šviesoje, begrimztantį į sutemas ar paskendusį aklinoje tamsoje ir, sulaukęs tinkamos akimirkos, spusteli mygtuką.

Atmosfera, pereinanti iš vienos fotografijos į kitą, persmelkia ir visą galerijos erdvę – susidaręs vakuumas tarsi gramzdina į visai kitą pasaulį, kuriame nereikia skubėti. Visa, kas slegia, lieka užnugaryje. Tereikia atsipalaiduoti ir leistis į kelionę, kurioje vienintelis rūpestis – išsklaidyti ūkus ir atsiverti išnyrantiems vaizdams.

Kas? R.Treigio kūrinių paroda „Fotografijos“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki balandžio 4 d.