Geležinę lakštingalą G. Pečkytę žavi tai, kas sudėtinga

– Prieš pradėdamos pokalbį išduokime paslaptį skaitytojams, kad gegužės 23-iąją švęsite savo 50-metį, o išvakarėse vaidinsite Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Ar tai gimtadienio dovana gerbėjams?

– Galima sakyti ir taip, bet jubiliejiniam susitikimui su gerbėjais buvo numatyta Giuseppe'ės Verdi opera „Makbetas“. Joje aš atlieku ledi Makbet vaidmenį, už kurį 2020-aisiais esu gavusi „Fortūnos“ statulėlę. Labai laukiau šio spektaklio, kuriame mano scenos partneriu turėjo būti puikus operos solistas iš Baltarusijos. Deja, šių dienų aplinkybės susiklostė spektaklio nenaudai, tad gimtadienio išvakarėse būsiu Rozalinda J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Beje, šis spektaklis mane lydi jau labai seniai. 2002 m. į jį įsiliejau jaunos tarnaitės Adelės vaidmeniu – buvau neseniai pabaigusi dainavimo studijas. Vėliau toje pačioje operetėje pradėjau dainuoti pagrindinės herojės Rozalindos partiją. Labai jos norėjau. Dažnai reprezentaciniuose koncertuose, festivaliuose man pasiūlydavo dainuoti didįjį Rozalindos čardašą, kol dar nevaidinau šio vaidmens spektaklyje.

– Tikiu, kad jūsų gerbėjai pasitiks savo mylimą operos primadoną ovacijomis bet kuriuo atveju – ar ji būtų Čiboleta iš J.Strausso operetės „Naktis Venecijoje“, ar Liučija di Lamermur iš Gaetano Donizetti operos „Liučija di Lamermur“. Bet grįžkime prie jūsų jubiliejaus. Koks jausmas įkopti į antrą pusšimtį?

Nežinau, ar yra moterų, kurios labai džiaugtųsi savo jubiliejais. Bent aš tikrai nesu iš tų, kurioms patinka švęsti savo gimtadienius. Labiau džiaugiuosi bičiulių, šeimos narių šventėmis. Ir metų neskaičiuoju. Neturiu kada. Jie mane vejasi, o aš nuo jų bėgu (šypsosi). Man kur kas svarbesnė kita sukaktis – 25-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejus.

– Gražus sutapimas! Ar viską pasiekėte, ką planavote? Esate dėkinga Kūrėjui, Visatai už tokį jums suteiktą gyvenimo scenarijų?

– Žinoma! O dėl planavimo… Turbūt žinote tą banalią frazę, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi? Taip ir man: ne visus tuos siekius pavyksta įgyvendinti, o jei ir pavyksta – vis tiek nenurimstu. Šiuo metu ruošiu labai sudėtingą Nabuko dukters Abigailės vaidmenį G.Verdi operoje „Nabukas“. Daug apie tai nekalbėsiu – tebūna tai intriga mano gerbėjams. Iššūkių bus daug: spektaklis skirtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių ciklui ir premjerą planuojama rodyti ne teatro scenoje.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Ar turite mylimą kompozitorių?

– Ko gero, tai G.Verdi. Mane žavi viskas, kas sudėtinga. Ir jau gana seniai – nuo studijų laikų. Kolegos dažnai komentuoja: kur Pečkytė, ten ir sportas – t.y. kūriniai, reikalaujantys sudėtingesnės vokalinės technikos. Smagu, kad manimi pasitiki.

– Dainuojate nuo vaikystės? Iš ko paveldėjote ypatingą balsą?

Dainavimas – tai specialybė, kurios mokaisi visą gyvenimą. Nuolat įrodinėji sau, kad gali. Kaip karys, kuris žingsnis po žingsnio ruošiasi būti generolu.

– Jei atvirai, mano šeimoje ar giminėje nėra profesionalių atlikėjų. Tiesa, močiutė buvo puiki dainininkė, mokėjo daug Sūduvos krašto dainų. Gaila, kad nespėjau jų užrašyti. Tėveliai irgi labai mėgo muziką, turėjo daug plokštelių. Būdavo, jei tik kokia šeimos šventė – kaipmat mane ant kėdės užkelia ir prašo padainuoti. Tuomet aš pasiimu šokdynę vietoj mikrofono, ir prasideda šou. Mokėjau viską – nuo liaudies dainų iki ABBA ar „Boney M“ repertuaro. Kadangi nesuprasdavau angliškai, tai balbatuodavau paukščių kalba. Antroje klasėje auklėtoja paprašė mokinių parašyti, kuo norime būti užaugę. Nupiešiau save dainuojančią ir užrašiau: „Užaugusi žadu būti dainininke.“ Per paskutinį skambutį, kai jau tvirtai žinojau, kad stosiu į konservatoriją, gavau savo piešinį. Saugau jį iki šiol kaip talismaną. Kol mokiausi Marijampolės Vinco Mykolaičio-Putino vidurinėje mokykloje, dar dvejojau: būti dramos teatro aktore ar studijuoti dainavimą. Tuo laiku ypač populiarus ir vienintelis konkursas, suteikiantis galimybę patekti į televiziją, buvo „Dainų dainelė“. 1990 m. su savos kūrybos daina pagal Rimgaudo Graibaus žodžius „Gyvenimas – viltis visų“ tapau šio konkurso laureate, pelniau žiūrovų simpatijų prizą. Šis laimėjimas padėjo tašką mano dvejonėms.

– Minite, kad jau nuo studijų laikų gaunate pačias sudėtingiausias arijas. Pas ką ir kur mokėtės dainavimo meno?

– Po dvyliktos klasės pasirinkau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo skyrių. Patekau į docentės, tuo metu dainavusios ryškiausius mecosoprano vaidmenis KVMT, Birutės Sodaitytės dainavimo klasę. Baigusi konservatoriją, tęsiau mokslus Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete savo mylimos pedagogės B.Sodaitytės klasėje, kur įgijau menų magistro laipsnį.

– Esate sakiusi, kad būtent ši dėstytoja išmokė jus nesirgti. Anot B.Sodaitytės, pasirinkus šią specialybę, labai svarbus solisto nusiteikimas ir savęs ugdymas, nes visos ligos yra mūsų galvoje. Pritariate?

– Šie pedagogės žodžiai man įstrigo visam gyvenimui. Yra buvusių tokių situacijų, kai reikėjo gelbėti spektaklį, dainuoti sunegalavus ir rizikuoti savo reputacija. Galbūt todėl kolegos mane ir vadina geležine lakštingala, kiti – geležine moterimi. O kiek apibūdinimų aš dar nežinau… Aišku viena, kad jie visi yra apie mano savireiklumą ir užsispyrimą. Niekada neleidžiu sau tinginiauti. Todėl ir mokinėms, kai dejuoja, kad skauda galvą ar blogai jaučiasi, kalbu savo dėstytojos žodžiais: „Stokite dainuoti ir praeis.“ Žinoma, tai darau saikingai. Dainavimas – tai specialybė, kurios mokaisi visą gyvenimą. Nuolat įrodinėji sau, kad gali. Kaip karys, kuris žingsnis po žingsnio ruošiasi būti generolu.

– Esate be galo reikli sau, dar – be galo dėkinga likimui už tokį sėkmingą gyvenimo scenarijų. Vis dėlto, jei galėtumėte atsukti laiko ratą atgal – gal ką keistumėte?

– Klausiate, ar norėčiau būti dramos teatro aktore? Svajojau ir apie tai. Bet ne. Scenarijaus nekeisčiau. Patikėkite, užtenka dramų ir čia (juokiasi). Net keturios mano kuriamos herojės miršta scenoje – Violeta, Džuljeta, Liučija, Ledi Makbet. Šiuo metu mano kuriama herojė taip pat miršta.

– KVMT vadinate savo antraisiais namais?

– Be abejo. Čia vyrauja ypatinga aura. Net solistai, atvykę iš kitų Lietuvos teatrų, tai pajaučia.

– Pasibaigus spektakliui, lekiate į pirmuosius savo namus Marijampolėje ir į lovą atsigulate tik po vidurnakčio?

– Paprastai po vėlyvų spektaklių manęs pasiimti atvažiuoja vyras.

– Kada keliatės, kad spėtumėte sukarti daugiau nei pusšimtį kilometrų ir laiku atvykti į darbus Kaune?

– Keliuosi anksti – apie šeštą. Truputį pasportuoju. Nors sportas nėra mano aistra, tačiau kai išjudinu kūną, ir diena maloniau praeina. Būtinai valgau pusryčius, nes niekada nežinau, ar per dieną rasiu laiko kada užkąsti. Išgeriu puodelį stiprios kavos. Paskui jau į darbą.

– Koks darbas parašytas jūsų vizitinėje kortelėje?

– Operos solistė. Galėtų būti ir prierašas – reikli pedagogė (juokiasi), nes dirbu ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Vadovauju dainavimo metodinei grupei – mokau dainuoti jaunąją kartą, vedu meistriškumo pamokas. Man patinka pedagoginis darbas, nors ir labai atsakingas. Juk dirbame su jautriais paaugliais, kurie ateina pas mus po aštuonių klasių. Čia ir pedagogiško griežtumo reikia, ir motiniškos meilės, kantrybės. Ypač smagu, kai po kelerių metų matai apčiuopiamą rezultatą. Kartais tenka šio darbo rūpesčius parsinešti ir į namus. Laimė, turiu supratingą, nuostabų vyrą. Tai yra mano žmogus, už kurį taip pat turiu būti dėkinga likimui. Vien dėl jo nekeisčiau savo gyvenimo scenarijaus. Geresnio draugo, patarėjo, pagalbininko negalėčiau net įsivaizduoti. Alius nėra menininkas, jis verslo žmogus, tačiau su metais labai išlavinęs savo meninį skonį. Daug kūrybinių projektų įgyvendinau būtent jo dėka – vyras mane paskatino.

– Atlikote daug pagrindinių vaidmenų operose, operetėse, išdainavote daug skirtingų moterų likimų. Kuri iš jų savo charakteriu artimausia Gitanai Pečkytei?

– Labai sunkus klausimas. Daugybė tų personažų būta, gerokai virš 30-ies. Ko gero, kiekvienoje moteryje rasčiau po kruopelytę to, kas man yra artima. Esu dėkinga savo herojėms, kurios leidžia man kaskart pabuvoti skirtingose epochose, prisiliesti vis prie kito laikmečio, jo tradicijų, išbandyti neįprastą kostiumą. Šiuolaikiniam žmogui gyventi yra kur kas patogiau, bet man neramu, kad su technologijų pažanga, komfortu svarbiausios gyvenimo vertybės dažnai tampa nereikšmingos. Tad mūsų visų pareiga jas išsaugoti. Ypač šiuo laikotarpiu, kai viskas taip trapu ir nenuspėjama.

– 2011 m. buvote išrinkta geriausia operos soliste ir už Liučijos vaidmenį G.Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ gavote „Auksinį scenos kryžių“. Ką tas apdovanojimas jums reiškia?

Pirmą kartą Kauno valstybinio muzikinio teatro istorijoje šis aukštas apdovanojimas įteiktas būtent operos nominacijoje. Iki jo mūsų teatro artistai būdavo nominuoti operetės žanre. Džiugu, kad buvau pastebėta. Didelė atsakomybė pateisinti kūrybinės komandos lūkesčius. Šis vaidmuo pareikalavo daug jėgų, vokalinės ištvermės, ypatingo pasiruošimo. Dabar tas „Auksinis scenos kryžius“ guli padėtas gražioje dėžutėje. Šalia jo – naujausias mano apdovanojimas, gautas prieš metus, už svarų kūrybinį indėlį į Lietuvos ir Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, muzikinį ugdymą ir Kauno miesto įvaizdžio gerinimą – III laipsnio Santakos Garbės ženklas.

– Jei prie visų apdovanojimų, gaunamų beveik kasmet, dar pridėtume ir jūras gėlių po spektaklių... Ar gerbėjai žino, kokie žiedai jūsų mėgstamiausi?

– Gėles mėgstu visas iki vienos. Gaunu jų daug ir net grįžusi namo po vidurnakčio neinu miegoti tol, kol visų jų nesutvarkau. Juk žmonės parodė man dėmesį, dovanojo – turiu tinkamai jomis pasirūpinti. Prisipažinsiu, kad esu gavusi ne tik gėlių. Sykį vienas nežinomas gerbėjas man padovanojo papuošalą, kitas – kvepalų.

– Koks maloniausias išgirstas komplimentas po spektaklio?

– Matote, žodžiai lieka žodžiais, o man labiausiai įstringa tie momentai, kai žmogus prieina prie tavęs, o akyse matyti ašaros...

– Ar būdama teatro scenoje esate bent kartą pakliuvusi į kokią komišką situaciją – gal tekstą pamiršote ar bato pakulnį nulaužėte?

– Nelabai... Kiti turbūt daugiau papasakotų. Dažniau pati gelbsčiu kolegas. Jei matau, kad atsisuko ir akys baltos iš išgąsčio – stengiuosi padėti. Nors tai reti atvejai. Mūsų teatro artistai dirba labai profesionaliai.

– Net ir profesionalams pasitaiko, kad paveda balsas. Gal turite specialų receptą, kaip jį greičiau susigrąžinti?

– Kai serga balsas, labiausiai gelbsti tyla. Reikia daryti viską, kad to nenutiktų. Pirmas vitaminas solisto balsui – miegas. Jei po gastrolių ar kelionės atlikėjas iš karto turi lipti į sceną ir dainuoti – balsas patiria didelį iššūkį. Ne mažiau svarbus ir maistas. Negalima labai aštriai valgyti, nes skrandis supyks, rūgštys sukils. Ir piktnaudžiauti gazuotais gėrimais nevalia. Kava? Jos irgi turėčiau gerti su saiku, tik ne visada viskas išeina taip, kaip turėtų.

– Šiandien atrodote nuostabiai, tad pakalbėkime ir apie grožį. Scenos artistas privalo rūpintis ne tik savo balsu, bet ir fiziniu kūnu. Kokiomis grožio procedūromis save palepinate?

– Botulino nesileidžiu (šypsosi). Tiesiog rūpinuosi savo išvaizda tiek, kiek tai daro kiekviena save gerbianti moteris. Per atostogas mėgstu pasilepinti SPA centre, pasimėgauti atpalaiduojančiu kūno ar veido masažu. Juk mūsų – teatro artistų – veidas labai kenčia nuo nuolatinio grimo. Su juo irgi pasitaiko visokių kuriozų. Pamenu, kažkuriais metais atsirado naujų klijų blakstienoms priklijuoti. Nuo jų man abu vokai taip sutino – matyt, kažkokia reakcija įvyko. Kitą dieną turėjau filmuotis LRT konkurse „Triumfo arka“. Teko prašyti operatoriaus, kad nefilmuotų iš arti.

– Ar mėgstate puoštis laisvalaikiu?

– Mėgstu. Ir drabužių spintą didelę turiu, bet, kaip ir visoms moterims dažnai nutinka, – rengtis neturiu kuo (vėl plačiai šypsosi). Mano stilius labai įvairus: nuo griežto klasikinio iki sportinio ar net avangardinio. Priklauso nuo aplinkos, kurioje tą dieną teks būti, ir, žinoma, nuo nuotaikos. Pas studentus neleidžiu sau eiti su džinsais ar nutįsusiu džemperiu. Po parduotuves galiu pasižvalgyti, bet tai nėra mano mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Mieliau tas valandas skiriu kitiems dalykams. Ką norėčiau sau padovanoti jubiliejaus proga? Tikrai ne suknelę. Verčiau kelionę. Jei atvirai, 50-metį pasitinku ne aš viena. Penkiomis dienomis už mane vyresnis yra mano vyras Alius. Tad planuojame vasaros atostogų metu išvykti, nes abu labai mėgstame keliauti. Esame aplankę daug šalių.

– Ko palinkėtumėte sau laukdama to gražaus jubiliejaus ir kelionės?

– Sveikatos! Ne tik sau, bet ir visiems kitiems, nes, metams bėgant, ji tampa svarbiausia.

Šiame straipsnyje:

Gitana Pečkytė