Šiuo spektakliu pagrindiniu Makbeto vaidmeniu debiutuos žymus Lietuvos operos baritonas Eugenijus Chrebtovas, o Ledi Makbet vaidmenį kurs Auksinio scenos kryžiaus laureatė Gitana Pečkytė.

Su E. Chrebtovu apie kūrybinį kelią ir naująjį Makbeto vaidmenį pasikalbėti susitikome jaukią popietę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT).

– Esate gimęs Ukrainoje, Donecko srityje. Kaip įvyko, kad apsigyvenote Lietuvoje ir būtent čia tęsiate muzikinę karjerą?

– Dėka tėvų, kurie atvažiavo dirbti į Lietuvą ir liko čia gyventi. Užaugau Vilniuje, vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nuo tada mano muzikinis, šeiminis ir apskritai visas gyvenimas klostosi būtent čia – Lietuvoje.

– Galbūt tėvai į Lietuvą taip pat atvyko dirbti su muzika susijusio darbo?

– Oi ne, mano tėvai nėra profesionalūs muzikantai. Nors mama kadaise Ukrainoje lankė muzikos mokyklą, ten grojo akordeonu. Tėvelis mėgdavo pabrazdinti gitara ir padainuoti, kol buvau mažas. Vis dėlto jaučiu, kad muzikinę klausą paveldėjau iš mamos pusės. Pamenu, močiutė dažnai dainuodavo, ypač kartu su draugėmis. Jos susirinkdavo namuose, sėsdavo prie stalo ir iš visos širdies dviem balsais traukdavo ukrainiečių liaudies dainas. Tai buvo tarsi jų gyvenimo būdas – su dainomis leisti laisvalaikį.

 Partnerė: Ledi Makbet vaidmenį atlieka G. Pečkytė./ D. Rimeikos nuotr. 

– Kokiose šalyse, be Lietuvos, tenka koncertuoti pastaruoju metu? Galbūt turite itin pamėgtą?

– Po karantino vis dar jaučiami padariniai planuojant koncertinę veiklą. Atrodo, kad darbai tik įsibėgėja, o su užsieniu reikia atkurti ryšį iš naujo. Iki karantino aštuonis sezonus esu dainavęs dviejuose teatruose Estijoje – Tartu ir Talino nacionalinėje operoje. Ten esu parengęs nemažai vaidmenų: Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Figaro vedybos“ atlikau pagrindinį Figaro vaidmenį, Enriko vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Lučija di Lamermur“, Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ – pagrindinį Onegino vaidmenį, Eskamiljo – George’o Bizet operoje „Karmen“.

– Pasibaigus karantinui teatruose buvo susikaupę daug spektaklių, o artistams teko įnirtingai vytis prarastą laiką. Ar jau grąžinote žiūrovams skolą už karantiną? Ar tą skolų grąžinimo laiką išgyvenote intensyviai, ar stengėtės kuo ramiau grįžti į sceninį gyvenimą?

– Praeitais metais paūmėjo noras kuo skubiau ir kuo intensyviau grįžti į sceną. Buvau be galo išsiilgęs dainavimo, bet neapskaičiavau jėgų. Po  griausmingo grįžimo ištiko pervargimas. Juk per karantiną buvo praleista daug laiko nedainuojant, dėl to nukentėjo balsas – tiesiog greičiau pavargdavo. Šiuo metu jaučiu, kad būsena stabilizavosi, ypač su Nabuko vaidmeniu!

Jis išsilaisvina nuo savo pamišimo, išprotėjimo, baimių ir psichologinių pančių tą akimirką, kai jį nužudo.

– Smagu, kad pavyko vėl atrasti pusiausvyrą scenoje. Praeitą rudenį teko matyti jūsų įspūdingą vaidmenį KVMT – G. Verdi operoje „Nabukas“. Kokio sudėtingumo buvo ši partija, kaip sekėsi susidraugauti su Babilono karaliaus Nabuko personažu?

– Šiuo gyvenimo etapu nebėra lengvų vaidmenų. Nabuko vaidmens sudėtingumas – dualus psichologinis portretas, kuriame gausu spalvų ir aštrių kampų. Prisijaukinti šį vaidmenį padėjo režisierius Kęstutis Jakštas, kuris labai aiškiai atskleidė savo viziją. Žinoma, prie spektaklio įprasminimo prisidėjo ir siaubingi įvykiai Ukrainoje, kurie realiu laiku sutapo su operoje pasakojama istorija. Vokaliai tai labai sudėtinga partija, bet turint dabartinę patirtį, kūrybinį bagažą ir padedant  nuostabiam kolektyvui tai nebuvo neįmanoma misija. Manau, kad su Nabuko partija susidraugauti pavyko sklandžiai.

Svoris: E. Chrebtovas operoje „Nabukas“ atliko Babilono karaliaus vaidmenį. / M. Aleksos nuotr. 

– Kaip susigyvenote su dizainerio Dainiaus Bendiko kurtais pompastiškas kostiumais šiai operai? Ar skulptūriški kostiumai ribojo ar kaip tik įrėmino ir buvo paprasčiau įsikūnyti į Babilono karalių?

– D. Bendiko kostiumai padėjo tai padaryti paprasčiau. Nors tie drabužiai nepatogūs, bet būtent jausdamas nepatogumą ir lipdžiau Nabuko charakterį, vaidmenį. Kuo nepatogiau – tuo geriau išeina. Tai toks paradoksas.

– Jau sausio 26 d. debiutuosite kitoje G. Verdi operoje – „Makbetas“. Čia taip pat jums teko grandiozinis – Makbeto – vaidmuo. Kokių iššūkių jis kelia? Galbūt jis artimas Nabukui?

– Panašumas toks, kad tai du karaliai ir abi operas parašė tas pats kompozitorius. Tik „Nabuką“ G. Verdis rašė jaunesnis, o „Makbetą“–  jau gerokai brandesnis. Norėčiau pridurti, kad minėti personažai panašūs savo baimėmis, išgyvenimais ir traumomis. Tačiau skirtumas tarp jų ryškus – Nabukas atsiprašo, atgailauja ir jam ateina nušvitimas, o Makbetui nušvitimas neateina. Jis išsilaisvina nuo savo pamišimo, išprotėjimo, baimių ir psichologinių pančių tą akimirką, kai jį nužudo. Deja, tik mirus Makbetui palengvėja.

„Makbetas“ sudėtingas ir tuo, kad reikia puikiai mokėti ne tik savo partijos žodžius, bet ir scenos partnerio. Ir dar – italų kalba.

Žinoma, po debiuto sausio 26 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bus tik pradžia šio personažo mano kūrybiniame kelyje. Tada jį dar daugiau analizuosiu ir geriau pažinsiu. Dabar repetuodamas, bandydamas geriau suprati šį personažą pastebiu, kad tos trys raganos yra tarsi aliuzija į jo sudėtingą santykį su moterimis, kuris atsirado dėl vaikystėje traumuoto santykio su mama. Raganos – tai Makbeto išgalvotas pasaulis, trauma, pasirodanti šių neigiamų personažų pavidalu. Nuo šio trapaus pagrindo viskas ir klostosi. Toliau Ledi Makbet kursto jo nepasitikėjimą savimi, o nuo to kurstymo, nuo įrodinėjimo, kad gali būti galingas, tvirtas vyras, jis nueina iki beprotybės. Tiesiog iš beprasmio įrodinėjimo.

Kitas svarbus momentas yra tai, kad būtent šį vaidmenį ruošiu kartu su savo vokalo repetitore Raminta Lampsatis, kuri ne tik vokaliai padeda atrasti dar daugiau spalvų, bet ir naujai interpretuoti patį Makbeto personažą. Tikiuosi, kad šie daug įdirbio reikalaujantys atradimai patiks ir žiūrovams.

– Trumpam grįžtant prie G. Verdžio – jis „Makbetą“ rašė būdamas brandaus amžiaus. Ar partitūroje taip pat jaučiama kūrybinė branda?

– Taip, kūrybinė branda tikrai jaučiama. „Nabukas“ yra ankstyvasis G. Verdis, tai bel canto stilius. „Makbetas“ – labiau draminis kūrinys, čia viskas skleidžiasi per tekstą, aktorystę. Šioje operoje kiekviena frazė reikalauja ir negražaus atlikimo, t. y. niūraus, tamsaus vokalo, viskas slypi žodyje. „Makbetas“ sudėtingas ir tuo, kad reikia puikiai mokėti ne tik savo partijos žodžius, bet ir scenos partnerio. Ir dar – italų kalba.

– Pastarieji personažai – itin sudėtingi ir ryškų įspaudą solistų biografijose paliekantys vaidmenys. Ar planuojate ir toliau solinėje karjeroje daugiau dėmesio skirti būtent operai?

– Be abejo, tai yra mano pagrindinė specialybė – operinis dainavimas. Tačiau tokie vaidmenys, kaip Nabukas ir Makbetas, atveria kitą pasaulį, kitą vokalinį lygį ir naujų galimybių man kaip kūrėjui. Žinoma, planuoti galime daug, bet dabar esu visiškai susikoncentravęs į debiutą – Makbeto vaidmenį sausio 26 d. KVMT. Apibendrinant – opera ir buvimas scenoje praturtina mane kaip solistą, profesionalą ir asmenybę. Dėl to ateitį sieju tik su dainavimu.

– Na, ir pabaigoje pasvajokime. Ar turite svajonių vaidmenį, kurį dar norėtumėte atlikti?

– Šią akimirką kilo tokia mintis – mes kiekvieną dieną atliekame daug skirtingų vaidmenų buityje, darbe, sociume, teatro scenoje ir t. t. Todėl labai svarbu nepamesti savęs. Dėl to svajonių vaidmuo man yra tiesiog išlikti savimi šiame gyvenime.