Pereiti į pagrindinį turinį

Iliustratorė: piešimas – tai universali kalba

2021-02-08 13:37

Nebūtina mokėti užsienio kalbų, kad galėtum sėkmingai perteikti savo idėjas ir vizijas. Tam gali užtekti ir paprasčiausio popieriaus lapo, pieštuko ir šiek tiek įgūdžių. Tuo yra įsitikinusi KTU Statybos ir architektūros fakulteto doktorantė Ingrida Povilaitienė, gyvenime pasirinkusi ir iliustratorės kelią.

Ingrida Povilaitienė Ingrida Povilaitienė Ingrida Povilaitienė

Vaikiškoms knygutėms ir mobiliųjų telefonų žaidimams skirtingus pasaulius ir ten gyvenančius personažus kurianti I.Povilaitienė tiki, kad net ir skaitmenizuotame pasaulyje pagrindinių piešimo principų žinojimas suteikia pranašumą.

Su I.Povilaitiene kalbėjome apie jos profesinį kelią, patirtį užsienyje ir piešimo įgūdžių tobulinimą.

– Kada pajutote potraukį piešimui ir kaip jis atvedė į architektūros studijas?

– Šis pomėgis atėjo dar iš vaikystės. Namuose su sese daug piešdavome. Vėliau lankiau vaikų dailės mokyklą. Persikėlusi į Šiaulius, mokykloje turėjau nuostabią mokytoją M.Ruzgytę. Laukdavome jos vedamų dailės pamokų, kur išbandydavome įvairias piešimo technikas, skirtingus stilius.

Jos paskatinti dalyvaudavome pleneruose, performansuose, konkursuose. Be meno, mokykloje puikiai sekėsi ir tikslieji mokslai – fizika bei matematika. Logiškas žingsnis buvo rinktis architektūrą, kuri sujungia humanitarinius ir tiksliuosius mokslus.

Žaidimas – nuo eskizo iki galutinio vaizdo.

Ruošdamasi stojimo egzaminams sudalyvavau A.Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Ši olimpiada puiki galimybė išbandyti save, ypač šiemet, kai dėl susiklosčiusios situacijos renginys vyks nuotoliniu būdu.

Jei moksleiviai nebūtinai planuoja stoti į architektūros studijas, tačiau linksta link studijų, kurios yra susijusios su taikomaisiais ar vaizduojamaisiais menais, verta dalyvauti ir sužinoti savo gebėjimus Lietuvos mastu. Naudinga pasikonsultuoti ir pabendrauti su dėstytojais, parodant ankstesnius darbus, ir sužinoti, kur galima tobulėti.

– Architektai vis daugiau darbo atlieka kompiuterinėmis programomis, tai kodėl dar vis svarbūs piešimo ranka įgūdžiai?

– Bet kokia technologija ar programa yra tarsi savotiškas naujas pieštukas – priemonė. Norint ją valdyti, reikia suprasti pagrindinius dėsnius. Erdvės pojūtis, proporcijų, perspektyvos suvokimas, atspindžių, šešėlių ir šviesos taisyklių žinojimas padeda kurti tikroviškesnes vizualizacijas ir kompiuterinėje erdvėje.

Meną reikia išjausti, bet piešime iš tikrųjų yra ir labai daug taisyklių. Svarbiausia, kad erdvės pojūtis ir jos perteikimas yra išugdomas, tik vieniems prireikia daugiau laiko ir pastangų, kitiems – mažiau. Kasdienis piešimas lavina ranką, neretai būna, kad po ilgesnės pertraukos pradėjus vėl piešti, atrodo, pamiršti, kaip valdyti pieštuką.

Kalbant apie taikomuosius menus, prisiminkime, kad tai nėra tik laisva kūrėjo vidaus išraiška. Taikomieji menai turi funkcinę paskirtį, šių menų rezultatai yra neatskiriama kasdienio žmonių gyvenimo dalis. Svarbu, kad kūrėjo sumanymas būtų perteiktas tiksliai, vengiant dviprasmybių.

Deja, žodžius mes dažnai interpretuojame skirtingai, o aiškiai piešiniu perteiktą vaizdą suvoksime kur kas panašiau. Sugebėdamas gerai piešti gali labai greitai savo idėjas, tai, ką jauti ir turi galvoje, perkelti ant popieriaus ir leisti kitam suprasti. Tai tampa tarsi atskira kalba, kurią suvokti gali visi.

– Studijų metais praktikos ir žinių sėmėtės Kinijoje, Turkijoje, Vokietijoje. Ar ten irgi pravertė ši "kalba"?

– Kinijoje keletą mėnesių praleidau architektūros įmonėje "mažame", vos poros milijonų gyventojų, miestelyje – Changzhou. Aš, lietuvė, ir kita praktikantė ispanė, buvome vienintelės užsienietės kiniškame kolektyve.

Kasdieninis piešimas lavina ranką, neretai būna, kad po ilgesnės pertraukos pradėjus vėl piešti, atrodo, pamiršti, kaip valdyti pieštuką.

Matėme, kad kinai dirba daug, turi stiprius įgūdžius, tačiau jiems tikrai trūksta laisvės išraiškos ir drąsos tiesiog pateikti idėjas vaizdu, eskizuoti. Tai tuo daugiausia mes ir užsiėmėme, kadangi reglamentų skaityti negalėjome ir kalbos nesupratome, tai dirbome prie idėjų generavimo, vizualizavimo.

Kitose šalyse daugiau gilinausi į urbanistinio planavimo ir aplinkos psichologijos aspektus, čia piešimo reikėjo mažiau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado iliustratorės veikla? Ar nesijaučiate, kad ji nutolina nuo architektūros?

– Kaip papildoma, mėgstama veikla užsiimdavau iliustravimu tiek studijų metais, tiek jau dirbdama urbanistikos srityje. Vėliau ši veikla iš papildomos tapo pagrindinė. Taip jau atsitiko, kad mano vyras su bendraminčiais kuria mobiliuosius žaidimus vaikams. Prisijungiau prie jų kompanijos. Iliustruoju ir vaikiškas knygutes. Nuo architektūros / urbanistikos tikrai nesu nutolusi – ir ne tik doktorantūros studijos, edukacinė veikla ar dalyvavimas urbanistinėse iniciatyvose skatina nuolatos galvoti apie mūsų kuriamą aplinką. Juk iliustracijomis irgi iš esmės kuriami pasauliai, miestai, pastatai – tik jie yra virtualiojoje erdvėje.

Tikrai nemažai žmonių, baigusių architektūros studijas, pasirenka kurti ir tuos įsivaizduojamus pasaulius. Įdomu, kad ieškodamos darbuotojų įmonės dažnai renkasi tuos, kurie nebūtinai yra įvaldę kompiuterines programas, bet geba nupiešti ir perteikti įsivaizduojamą erdvę, suvokia esminius dėsnius ir taisykles.

– Ką patartumėte besiruošiantiems architektūros egzaminui?

– Ruoštis iš anksto. Šiais laikais internete yra daug įvairiausių mokomųjų vaizdo įrašų, iš kurių galima mokytis, pasidomėti papildomomis pamokomis. Tikėti savimi ir jausti, kad piešimas yra tavo kelias.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų