Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertuos Andrejus Gavrilovas. Išskirtinio talento pianisto gyvenimo kelyje būta ir netikėtos pasaulinės šlovės, pasakiškos sėkmės, KGB pinklių, užtrukusios kūrybinės pauzės – ir sėkmingo sugrįžimo į koncertų sales.

Kai pianistas A.Gavrilovas buvo paauglys, atrodė, kad visas pasaulis – jam po kojų. Prestižinio Tarptautinio P.Čaikovskio konkurso I premija ir aukso medalis, laimėtas sulaukus vos aštuoniolika metų, pavertė jį vienu geidžiamiausių pasaulio pianistų. Po triumfo Zalcburgo festivalyje, kur aštuoniolikmetis pianistas buvo pakviestas pavaduoti susirgusį legendinį Sviatoslavą Richterį, jo gyvenime prasidėjo sumaištis, kokios pavydėtų bet kuris karjeros scenoje siekiantis žmogus: koncertai visuose žemynuose, išskirtinės sutartys su "Sony" ir "Deutsche Gramophone" įrašų leidybos kompanijomis. Net privatus lėktuvas – reisinių skrydžių lėktuvai tiesiog nespėdavo įkandin jaunojo maestro koncertų tvarkaraščio.

Pianisto gyvenimo istorija galėtų pretenduoti į holivudinio filmo scenarijų. Ankstyvoje jaunystėje užgriuvusi pasaulinė šlovė, penkeri metai nelaisvės KGB rankose, pasitraukimas į Vakarus palikus visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, po įkalinimo vėl grįžusi šlovė – ir staiga prasidėjusi koncertinės veiklos pertrauka, trukusi nuo 1993 m.  iki pat 2001-ųjų.

Su žiniasklaida pastaruosius dešimtmečius itin retai bendraujantis pianistas "Kauno dienai" padarė išimtį ir prieš savo pirmąjį koncertą Kaune sutiko atsakyti į klausimus.

– Pasaulyje yra labai mažai vietų kur jūs nesate grojęs. Lapkričio 6 d. pirmą kartą grosite rečitalį Kauno filharmonijoje. Ar jaučiatės kažkaip kitaip grodamas jums visiškai naujoje salėje ir naujai publikai?

– Ne, jau kurį laiką jaučiu ir suvokiu, kad mūsų mažoje planetoje visos tautos yra susijungusios. Visi mes – viena šeima, gyvenanti vienuose namuose. Bėda ta, kad visi gyvename skirtinguose laikuose, dėl to tiek daug nelaimių.

– Kauno filharmonijoje atliksite devynis Frédérico Chopino noktiurnus ir didžiąją aštuntąją Sergejaus Prokofjevo sonatą. Ką jums asmeniškai reiškia ši programa ir kodėl pasirinkote ją koncertui Kaune?

– Įgijęs patirties pradedi suprasti, kad net tarp auksinio muzikinės literatūros ir bet kokios kitos literatūros fondo yra labai mažai kūrinių, kurie iš tiesų kalba apie pačius svarbiausius dalykus, o kartu yra nepriekaištingai visais atžvilgiais sukurti. Ši programa – amžinų tiesų, tokių svarbių žmonijai, etalonas.

– 1993 m. muzikinis pasaulis buvo šokiruotas jūsų apsisprendimo, esant karjeros viršūnėje, sustabdyti savo koncertinę veiklą. Septyneriems metams pasinėrėte į religijos ir filosofijos studijas. Kas pasikeitė jūsų gyvenime po šios pertraukos? Jeigu būtų galimybė pasukti laiką atgal, pakartotumėte?

– Pasikeičiau, ir net labai. Man tapo aiškūs visi muzikiniai tekstai, taip pat atsiskleidė tai, kas svarbiausia žmogiškojoje egzistencijoje, ties kuo reikia labiausiai susitelkti gyvenime, muzikoje. Dėl laiko pasukimo... Neabejotinai taip, tačiau tą suvokimą norėčiau įgyti ne per dešimtmečius, o per dvejus metus – lygiai taip, kaip tada naiviai tikėjausi. Šiuo metu jaučiuosi taip, tarsi būčiau gyvenęs 20 metų bibliotekoje, o dabar man pagaliau leista iš jos išeiti ir bendrauti su žmonėmis.

– Jūsų atvažiavimas į Kauną yra išskirtinis ir tuo, jog Vytauto Didžiojo universitete tris dienas rengsite atviras meistriškumo pamokas. Geriausios pasaulio mokyklos laukia eilėje pakviesti jus paskaitoms. Kodėl pasirinkote Kauną?

– Kiekvienais metais išsirenku keturias vietas pasaulyje, kuriose rengiu meistriškumo pamokas jauniems pianistams. Renkuosi tas vietas, kurios istoriškai turi labai sunku likimą ir kur jaunimas alkanas.

– Gavrilovas pianistas ir Gavrilovas pedagogas – tai vienas žmogus?

– Asmenybė nedaloma. Tik šarlatanai keičia kaukes.

– Pasaulyje šiuo metu labai įtempta politinė padėtis, kultūrą bandoma painioti su politika. Ar, jūsų nuomone, politika ir kultūra yra vienos šeimos nariai?

– Politika – tai kultūros dalis. Kuo žemesnis kultūros lygis, tuo nežmoniškesnė politika. Kultūra, ištraukta iš politikos, – surogatas. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į koncerto programą – joje net intymiausios frazės persmelktos politikos. Tiek F.Chopinas, tiek S.Prokofjevas gyveno labai sudėtingu jų gimtosioms šalims laikotarpiu, tačiau jokiu būdu jų negalime painioti su, pavadinkime, prie dvaro gyvenančiais kultūros politikais – chamais, kurie perkami už pinigus ir privilegijas.

– Šiais metais dienos šviesą išvydo jūsų pirmoji rašomos trilogijos dalis. Teko girdėti, kad ši knyga labai suerzino daugybę aukštų valdžios pareigūnų. Ar ji uždrausta Rusijoje?

– Praktiškai taip. Visoms leidykloms buvo duotas nurodymas neleisti šios knygos. Tačiau 2013 m. nepriklausoma ir labai drąsi leidykla "Slovo", kurios pagrindinė veikla ir leidykla yra Italijoje, sutiko išleisti mano knygą rusų kalba. Tuo pat metu knyga išėjo vokiečių ir anglų kalbomis. Norėčiau pabrėžti, kad, siekdamas išvengti vertimo netikslumų ir tam, kad išsaugočiau autentiškumą, visomis trimis kalbomis rašiau pats. 2011 m. vienas Rusijos laikraštis išspausdino kelis mano knygos skyrius. Įsivaizduokite, tai sukėlė tokią audrą valdžioje, kad prieš mane buvo parašytas atviras laiškas, kurį pasirašė visas būrys "laisvų" menininkų ir mokslininkų. Man leido aiškiai suprasti, kad tiesa, kurią garsiai ir viešai skelbiau, yra nepageidaujama šiandienėje Rusijoje.

– Šiuo metu gyvenate Šveicarijoje. Todėl, kad ji visada buvo neutrali?

– Ir dėl to – taip pat. Bet dar ir todėl, kad Šveicarija – tarptautiška, tolerantiška ir pakankamai išsivysčiusi kultūros prasme. Be viso to, ji taip pat yra puikioje geografinėje padėtyje.

– Pabaigai norėčiau jums užduoti klausimą, nesusijusį su profesine veikla. Gyvenate vienoje gražiausių šalių pasaulyje. O kur atostogaujate?

– Poilsis trivialiu supratimu (jachtos, paplūdimys, salos etc.) manęs neypač domina. Žiemą, žinoma, Šveicarijoje su sūnumi slidėjame, tačiau paprastai mano poilsis yra ten, kur galiu numalšinti sielos troškulį. Dažniausiai važiuoju į Italiją: Lacijus, Kampanija, Venetą, tačiau taip pat labai mėgstu Tibetą ir Japonijos miestą Kiotą. Nesu prisirišęs prie kurios nors vienos vietos, man gera visur, kur gamta, dvasia, architektūra ir istorija susilieja į vientisą grožį ir sustyguoja žmogaus sielą. Beje, šių metų vasarį savaitę atostogavau Lietuvoje. Man labai patiko ir su dideliu nekantrumu laukiau pirmos kelionės į Kauną, susitikimo su mano labai mylimais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų originalais.